fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Skausminga istorija su prošvaistėmis filme „Nekaltosios“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Filme „Nekaltosios“ (Les Innocentes, 2016) jautriai ir estetiškai pasakojami skausmingi vienuolių išgyvenimai karo akivaizdoje. „Nekaltosios“ debiutavo 2016 m. Sandanso kino festivalyje, nors tuo metu dar buvo vadinamas „Agnus Dei“, nurodančiu į liturginę Romos katalikų bažnyčios giesmę, giedamą mišiose nuo VII a. Tačiau naujai parinktas filmo pavadinimas „Nekaltosios“ nurodo į vienuolių šventumą ir nekaltumą bei, kad šiame filme daugiausia dėmesio bus skirta būtent šiam aspektui. Tačiau ar fizinis išniekinimas, vadinamosios fizinės „nekaltybės“ praradimas, išprievartavus nurodo, kad turi atsirasti kaltės jausmas – kaltė prieš visuomenę, o svarbiausia prieš Dievą, pamynus svarbiausią įžadą? Vienuolių jaučiama kaltė ir gėda bei bandymas susitaikyti su savimi ir Dievu – viena pagrindinių filmo „Nekaltosios“ ašių.

Filmo veiksmas nukelia į 1945 m. Lenkiją. Karo pabaiga, sovietų armija užėmusi Lenkiją ir čia dirba Prancūzijos Raudonasis Kryžius gydydamas sužeistuosius. Jauna noviciatė iš netoliese esančio vienuolyno atbėga pas Raudonojo kryžiaus gydytoją prancūzę Matilda (akt. Lou de Laâge) prašydama jos pagalbos. Iš pradžių ji nesureaguoja į neaiškų, nes šias moteris skiria kalbos barjeras, prašymą, tačiau paveikta sniege besimeldžiančios vienuolės vaizdo Matilda visgi nuvyksta į vienuolyną. Ir jai ten tenka priimti gimdančios vienuolės kūdikį. Karas neaplenkė ir šio vienuolyno, sovietų armijos kariai prievartavo jame esančias vienuoles, o septynios iš jų sulaukė ir ilgalaikių pasekmių – jos pastojo. Bijodamos, kad vienuolynui bus užtraukta nešlovė ir jį uždarys, moterys tai slepia nuo visuomenės. Ir tik Matilda gali joms padėti. Sesuo Marija (akt. Agata Buzek) su vyriausios Motinėlės (akt. Agata Kulesza) pritarimu sutinka įsileisti jauną prancūzų gydytoją į vienuolyną. Tačiau viskas, kas vyksta vienuolyno viduje, turi likti paslaptyje.

Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Režisierė Anne Fontaine pasitelkia tikrą istoriją – jaunos prancūzų gydytojos, dirbusios Raudonajame Kryžiuje Silezijoje, dienoraštį – ir apipina šią sausą faktinę kroniką emociniais ir psichologiniais veikėjų išgyvenimais. Norėdama geriau suprasti vienuolyno gyvenimo ritmą, režisierė kuriam laikui apsigyveno viename iš Prancūzijos vienuolynų. Ji dalyvavo visose vienuolyno kasdieninėse veiklose – kartu meldėsi, valgė ir dirbo. Be to, ji konsultavosi su katalikų kunigu, norėdama kuo tiksliau parinkti giesmes filmui, kurias gieda vienuolės. 

Anne Fontaine šiuo filmu siekia atkreipti dėmesį ne tik į praeitį, ši problema yra aktuali ir šių laikų visuomenėje. Popiežius ypač palankiai sureagavo į „Nekaltąsias“, kadangi vienuolių prievartavimai vyksta ir dabar: Haityje, Afrikoje, Vietname ir kitur. Prievartavimai karo metu neretai naudojami kaip priemonė, kaip ginklas, įtvirtinti savo galią ir sugniuždyti priešą, užgrobiant moterų kūnus. Simboliškai jie užgrobia žemę, kurioje tos moterys gyvena, jų visuomenę. Vienuolių prievartavimai turi dar ir papildomą – tikėjimo išniekinimo – simboliką. Jie pažeidžia jų įžadų šventumą, pamatinę vienuolių nekaltybės idėją.

Kūno idėja filme labai svarbi. Tai, kad kūnas paskirtas Dievui yra paliečiamas, turi ir fizinę, ir psichologinę, ir simbolinę reikšmę. Šios benediktinų vienuolės slepia savo kūną po plačiais drabužiais ir pagal įstatus niekas negali prisiliesti prie jų. Viena iš vienuolių net nesutinka, kad Matilda ją apžiūrėtų, nes taip ji nusižengtų vienuolyno įstatams. Todėl šie prievartos aktai yra ypač žiaurūs. Fizinis kūnas čia yra daug daugiau – jo šventumas, nekaltumas yra vienas iš pamatinių tikėjimo simbolių.

Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Taip pat „Nekaltosios“ yra apie ribų peržengimą. Visų pirma į savo uždarą bendruomenę vienuolės įsileidžia viešnią iš išorės (Matildą), kuri yra netikinti racionali komunistė, ir, kaip jau minėta, leidžia jai prisiliesti prie jų kūnų. Jos patiki Matildai savo paslaptį, savo gėdą ir nuodėmę. Vėliau į vienuolyną patenka ir vyras – Matildos bičiulis irgi gydytojas, be to, žydas. Taip pat iškeliamas klausimas apie autoritarinį vienuolyno valdymą. „Mes neturime teisės svarstyti Motinėlės sprendimų, mes turime jiems paklusti“, – sako vienuolė Marija Matildai. Tačiau finale iškeliamas klausimas, ar galima užsimerkti prieš teisėtos valdžios daromus nusikaltimus.

Filme nuolatos keliama tikėjimo problema. Karas verčia permąstyti tikėjimo pagrįstumą. Tačiau, kaip sako sesuo Marija: „Tikėjimas yra dvidešimt keturios valandos abejonių ir viena minutė vilties.“ „Nekaltosiose“ susiduria skirtingi požiūriai į gyvenimą, skirtingi tikėjimai. Tai atsiskleidžia Matildos ir Marijos pokalbiuose. Matilda tiki komunizmu, jai sunku suprasti vienuolių įsitikinimus ir prietarus. Tačiau nekantri gydytojo Samuelio (akt. Vincent Macaigne) reakcija į prieš patikrą vykstančią maldą –  „Ir kiek laiko tai truks?“ – atskleidžia, kad Matilda pamažu priima seserų tradicijas. „Paprastai jos maldą kartoja tris kartus“, – atsako ji. Tai, kad Samuelis sutinka padėti vienuolėms, – nors šis ciniškas gydytojas sako nekenčiantis visų lenkų ir mano, kad jie gavo tai, ko nusipelnė, o jo vieninteliai mėgstami lenkai, pasak jo paties, buvo Varšuvos gete, – rodo, jog svarbiausia yra žmogiškumas. Empatija tampa pamatine vertybe. Tada yra įmanoma išgyventi esant skirtingiems požiūriams ir tikėjimams.

Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Tai labai tapybiškas filmas. Pasitelkdama Georges’o de La Touro darbų manierą, režisierė kartu su operatore Caroline Champetier perteikia trapius vienuolių portretus, jų gelmę. Kamera yra labai arti, ji siekia papasakoti šių seserų istorijas. Aplink jas tvyro pilkšvai melsva žiema ir baltos tuščios vienuolyno sienos. Tačiau, nors kameros dėmesys sutelkiamas į atskirus vienuoliu veidus, režisierei ne visiškai pavyksta atskleisti kiekvienos jų asmenybę, abitai jas suvienodina, o charakteriai pro juos neprasiskverbia. Tik pagrindinės veikėjos išreiškia joms skirtus portretus. 

Agata Buzek, vaidinanti Mariją, režisierę patraukė savo dvasingu veidu, o Agata Kulesza, kuri jau pagarsėjo dėl savo vaidmens „Idoje“ (Ida, 2013), nebuvo pirmasis Anne Fontaine pasirinkimas. Tačiau ši aktorė perskaičiusi scenarijų paprašė, kad jai leistų pabandyti ir režisierę nustebino nepaprastas jos sugebėjimas persikūnyti į vaidmenį. Šių aktorių vaidyba, kaip ir jaunosios  Lou de Laâge, prideda scenarijui stiprumo ir realistiškumo.

Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Šaltinis – medias.unifrance.org

Aktoriai įtikinamai įkūnija šiuos sudėtingus personažus ir sugeba įsijausti į sunkią filmo istoriją.  Anne Fontaine kiekvieną dieną kalbėjosi su savo aktorėmis apie siužetą, jų personažių mintis ir jausmus bei pagal tai net perrašė keletą dialogų. Beje, rašant filmo „Nekaltosios“ scenarijų dirbo net penki rašytojai.

„Nekaltosios“ – tai moters sukurtas filmas apie moteris. Tačiau kartu – tai filmas apie karo žiaurumus ir prievartą. Tai filmas apie istorinę atmintį, kuri aktuali dabar ne tik todėl, kad tai jautru ir šių dienų Lenkijai ar kitoms II pasaulinio karo aukoms, tačiau ir todėl, kad tai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Pati Lenkija gana jautriai priėmė filme išreikštą kritiką jau vien dėl ciniško veikėjo žydo nuorodų į lenkų antisemitizmą. Tačiau filmas vertinamas visur, išskyrus Rusiją, kuri neleido filmo rodyti savo šalyje. Tai, žinoma, nelabai stebina, turint omenyje, kaip vaizduojami sovietinės armijos kariai, visgi tai tik dar labiau pabrėžia filmo aktualumą – istorija žeidžia taip pat, kaip ir dabartis. Tačiau šis filmas suteikia vilties, jis turi šviesos savyje ir ne tik kinematografijoje, bet ir pačiame turinyje. „Viltis yra  „Nekaltųjų“ žinutės esmė“, – sako režisierė Anne Fontaine.

Filmo anonsas:

Komentarai