Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Tikrai nustebau pamatęs, kad „Nepatogaus kino“ festivalis į savo programą įtraukė ne vieną renginį, skirtą Tibeto problemai. Tai skaudi, kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vengiama tema, todėl festivalio organizatoriams reikėjo drąsos imtis šios nepatogios temos. Nors geografiškai Tibetas yra toli, tačiau mums, lietuviams, jis yra labai artimas dėl beveik identiškų skaudžių istorinių aplinkybių ir dėl to, jog Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, pasveikinęs Lietuvą atgavus Nepriklausomybę. Visai neseniai, beveik prieš mėnesį, jis lankėsi Lietuvoje, deja, ne visi politikai išdrįso su juo susitikti. Vėliau net pasigirdo kalbų, kad geriau šio vizito galėjo ir nebūti, nes jis gali pakenkti dvišaliams Lietuvos ir Kinijos santykiams.
O žmonės, penktadienio (spalio 25 d.) pavakarę atėję į kino teatrą „Pasaka“ ir nepabijoję šios nepatogios temos, galėjo pamatyti filmą „Saulė už debesų“ (The Sun Behind the Clouds, 2009) bei diskusiją po jo.
2008 m. prieš pat Olimpines žaidynes Tibeto autonominį regioną bei šalia esančias provincijas (istorinė Tibeto teritorija) supurtė masiniai protestai, kurie buvo brutaliai numalšinti Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) armijos. Siekdami palaikyti savo tautiečius, tremtyje, Indijoje, gyvenantys tibetiečiai pabėgėliai surengė taikius protestus – taikos žygius, rengė akcijas, piketus įvairiose pasaulio šalyse. Kartu tibetiečiai reikalavo griežtesnės savo vyriausybės tremtyje bei paties Dalai Lamos pozicijos. Daugelį metų Dalai Lama ir Tibeto vyriausybė tremtyje laikosi vidurio kelio politikos – t. y. siekiama ne visiškos Tibeto nepriklausomybės, o tik tikros autonomijos KLR sudėtyje. Tačiau išaugo nauja tibetiečių karta, kuri po 2008 m. įvykių pradėjo šią poziciją kvestionuoti ir atvirai reikšti nepasitenkinimą ja. Visos šios problemos buvo rodomos ir aptariamos dokumentiniame filme.
Po filmo vyko diskusija „Ar tautų apsisprendimo laisvė galioja Tibetui?“, kurioje dalyvavo Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis bei organizacijos „International Campaign for Tibet“ vadovė Tsering Jampa. Diskusiją moderavo „Freedom House“ atstovybės Vilniuje vadovas Vytis Jurkonis.
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Tikriausiai daugelis žiūrovų nustebo, matydami, jog ne visi tibetiečiai sutinka su Dalai Lamos ir Tibeto vyriausybės tremtyje vykdoma vidurio kelio politika. Kaip diskusijos metu teigė Tsering Jampa, tibetiečiai gyvena demokratinėje santvarkoje, todėl gali turėti skirtingas nuomones, kurios nebūtinai turi sutapti su oficialia vyriausybės tremtyje politika, nors ši oficiali pozicija yra gerai apgalvota ir priimta po ilgų diskusijų, pasitarimų ir konsultacijų, o ne vien tik asmeninė Dalai Lamos. Šiuo vidurio keliu nesiekiama vienpusės naudos vien tik tibetiečiams, jis įtraukia ir visas konflikte esančias šalis – Tibetą, Kiniją ir kaimynines šalis. Jei pavyktų įgyvendinti šį metodą ir Tibetas turėtų tikrą autonomiją, tai užtikrintų stabilumą regione. „Kinija gali likti Tibete, mes neprašome jos išeiti, bet privalo būti kažkoks problemos sprendimo būdas, jog šeši milijonai tibetiečių galėtų naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, savo kultūra, ir galėtų gyventi taikiai“, – kalbėjo Tsering Jampa.
Jai pritarė ir Leonidas Donskis, kuris mano, jog kito būdo ir nėra, nes Kinija tikrai neatiduos jai strategiškai labai svarbaus regiono, kuomet Indija yra sparčiai auganti valstybė, todėl visiškas Tibeto nepriklausomybės atgavimas, jo nuomone, nebūtų realus. Jei tibetiečių judėjimas pasisuktų kita, ginkluota ar smurtine, linkme, tai atneštų neatitaisomos žalos, Kinija tibetiečius galėtų lengvai diskredituoti ir visus jų veiksmus įvardinti kaip terorizmą bei vėliau brutaliai susidoroti: „Kol tibetiečiai veikia labai garbingu būdu, kol judėjimas yra nesmurtinis, jis delegitimizuoja Kiniją, ir ji netenka visų savo kvalifikacijų, teisių ir statuso pasaulyje.“ Ir teisingumo siekimas tokiu būdu pasaulyje Tibetui suteikia moralinį autoritetą. „Pasaulyje galima sutikti daugybę ciniškų žmonių, sakančių: „Pažiūrėkite, Kinija yra labai galinga valstybė, Kinija yra tokia pat svarbi kaip JAV, ir ką jūs galite pasiekti gero nepripažindami tam tikrų savo interesų turinčių regionų.“ Bet niekas taip nekalba Europos parlamente. Niekas, kas gerbia save, to nepasakytų Jungtinėse Tautose, nes visi supranta – kad tiesa ir teisingumas yra Tibeto pusėje“, – teigė Leonidas Donskis.
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Toliau tęsdamas diskusiją, profesorius kalbėjo, kad Kinijos ekonominė sėkmė neturi nieko bendro su jos „demokratizacija“, joje nėra demokratijos, ji yra autoritarinė šalis, todėl, nusileisdami jai, kitoms totalitarinėms šalims parodytume pavyzdį, kad ekonominė sėkmė yra svarbiau nei demokratija. Juk Kinija negali egzistuoti viena be Vakarų, kaip ir Vakarai negali egzistuoti be Kinijos. Jei Kinija nori būti pasaulio valstybe, jai reikia pripažinimo, kuris užtarnaujamas laikantis susitarimų. Anot L. Donskio, tik patys naiviausi žmonės tiki, kad Kinija vykdo „Tibeto civilizavimo misiją“, todėl labai svarbu priminti Kinijai, kad, jei ji laikysis tarptautinių susitarimų, savo įstatymų, tik tuomet Vakarai bus pasirengę ją gerbti. Taip pat reikia būti labai atsargiems ir atidiems, nes Kinija, kaip ir Rusija, papirkinėja pareigūnus, ar kitaip bando paveikti viešąją nuomonę, daro įtaką, kad Tibeto klausimas nebūtų gerai viešai matomas. „Jei jie įkuria Konfucijaus institutus Centrinėje ir Rytų Europoje, jei bando paveikti viešąją nuomonę ir remia bet kokius tyrimus, susijusius su Kinijos kultūra, dalykai gali pasikeisti ir Lietuvoje. Todėl neturėtume būti labai naivūs“, – apie galimas grėsmes kalbėjo L. Donskis.
Jei Kinijai pavyktų sėkmingai paveikti viešąją nuomonę Rytų Europoje, tai būtų pražūtinga, nes prisijungę prie Vakarų Europos gan vėlai, mes dar galime ir turime būti dar jautresni šiam klausimui, nesame taip susisaistę su Kinijos ekonomika, todėl galime jaustis laisviau. Nors Lietuva nėra didelis žaidėjas pasaulio politikoje, tačiau ji gali bendradarbiauti su kitomis Baltijos šalimis ar Centrine Europa, kuri irgi gan jautri Tibeto problemai. Vakarai yra praradę gerą progą stipriai paremti Tibetą penktame ar šeštame dešimtmečiuose, todėl tik iš Rytų ar Centrinės Europos galima tikėtis stipraus palaikymo ar realių veiksmų Tibeto problemos sprendimui. „Jei mes to nepadarysime, bijau, kad Europos Šrioderizacija bus sėkminga. Mes negalime iškeisti žmogaus, pilietinių ar prigimtinių teisių į pigesnes dujas, naftą ir kt., nes galiausiai tapsime tos pačios paradigmos įkaitais“, – teigė Leonidas Donskis.
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Diskusijos metu buvo paliestas dar ne vienas labai opus klausimas. Kaip teigė organizacijos „International Campaign for Tibet“ vadovė Tsering Jampa, šiuo metu tibetiečiai yra tautinė mažuma Tibete. Kasmet jo teritorijoje daugėja kinų imigrantų, kurių dabar yra daugiau nei pačių tibetiečių, ir šį persikėlimą skatina pati Kinijos vyriausybė. Taip pat Tibetas lieka uždarytas Vakarų pasaulio žurnalistams, nors šiais metais jį aplankė net trys milijonai kinų turistų. Šis žurnalistų neįsileidimas nėra atsitiktinis, Kinija turi ką slėpti. Po 2008 m. protestų represijos Tibete tapo labai brutalios ir nuožmios, padėtis Tibete šiuo metu yra kritinė. Tibetiečių desperaciją rodo žmonių susideginimai – nuo 2009 m. iki dabar susidegino net šimtas dvidešimt du tibetiečiai. Anot pašnekovės, spręsti kritinę Tibeto problemą reikia mums visiems, tibetiečiams reikia viso pasaulio pagalbos ir paramos: „Tibeto klausimas nėra vien tik mūsų, tibetiečių, problema, tai demokratijos, žmogaus teisių, vertybių, kuriomis visi mes, gyvenantys laisvame pasaulyje, tikime, klausimas.“
Diskusijos pabaigoje Leonidas Donskis pasiūlė švęsti Tibeto dieną, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į Tibetą, taip pat pasidžiaugė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Dalai Lama XIV, jam viešint Lietuvoje, bei viltingai prisiminė: „Briuselyje vyko mitingas už Tibetą, mačiau vieną Kinijos rašytoją, gyvenančią Amsterdame, ji viešai visiems pasakė: „Šį vakarą aš esu tibetietė.“ Tai suteikia vilties, ir mes neturėtume to užmiršti.“
