Asm. archyvo nuotrauka
Kaskadininkų profesija yra viena rizikingiausių kine. Giedrius Nagys – ne tik ilgus metus dirbo kaskadininku, tačiau šiuo metu pats ruošia kaskadininkus įvairiems filmams užsienyje. Kūrėjas „Critics Choice Awards“ buvo nominuotas už geriausią kaskadininkų dizainą filme „Warfare“. Taip pat dirbo pasaulinį pripažinimą pelniusiuose filmuose – „Žvaigždžių karai“, „Marsietis“, „Omaras“ ir kt. Su Giedriumi Nagiu kalbėjome apie kaskadininko profesiją, pasiruošimą ir kelią šioje srityje.
Kaip atsidūrėte kino aikštelėje?
Kai buvau vaikas, norėjau būti kaskadininku. Nuo vaikystės užsiiminėjau konkūrais – šokinėjimu per kliūtis su arkliais. Kadangi gyvenau tais pilkais laikais, mane paėmė į tarybinę kariuomenę. Patekau į kavaleriją, kuri buvo skirta masinėms filmų scenoms su arkliais. Susipažinau su keliais kaskadininkais ir taip pirmą kartą atsidūriau aikštelėje. Pasisekė, nes tais laikais ten buvo labai sunku patekti. Reikėjo turėti pažįstamų, tačiau Lietuvoje tada kaskadininkų išvis nebuvo.
Šiuo metu gyvenate ir dirbate Airijoje. Kaip įvyko jūsų išsikraustymo kelionė?
Lietuvoje 1996-1999 metais filmavome serialą „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“. Mano dabartinė žmona Barbara Griffin buvo aktorė ir vaidino Leidi Merijon. Aš tuo metu buvau koordinatorius ir kaskadininkas. Taip susipažinome ir viskas išsivystė.
Bandėme gyventi Lietuvoje, kadangi mano žmona aktorė ir nešneka lietuviškai, tai buvo sudėtinga. Po to išvažiavome į Airiją. Pradėti Airijoje tikrai nebuvo lengva, nes buvo kita kino kultūra.
Asm. archyvo nuotrauka
Kiek kaskadininkai turi įtakos patiems režisieriams ir scenarijaus kūrėjams?
Labai priklauso nuo režisieriaus. Jeigu režisierius turi stiprią viziją ir nenori jokių pasiūlymų, gali reikalauti būtent taip, kaip yra parašyta scenarijuje. O būna režisierių, kurie suteikia tau visišką laisvę, gali sukurti sceną, bet svarbu, kad būtų išlaikyta istorija, stilius.
Pastaruosius dešimt-penkiolika metų kuriama priešvizualizacija. Samdome videografus, sukuriame sceną, ją nufilmuojame iš įvairių kampų, sumontuojame ir pateikiame režisieriui ir prodiuseriams. Jeigu jiems patinka, filmuojama viskas lygiai taip pat, o kiti kartais paprašo pakeisti stilių.
Didelio biudžeto filmuose būna kelios grupės. Pagrindinė filmuoja su aktoriais, o antroji kovos scenas filmuoja su dubleriais. Pirma grupė nufilmuoja iki to momento, kai aktorius pradeda kovoti ir užsimoja, o po to viskas perduodama mums. Paliekame tik aktorių veidus, pasižymime, kur mums reikia įsiterpti, ir tada su antra grupe nufilmuojame visą kovą.
Ar jums yra tekę atsisakyti kažkokių epizodų?
Yra. Pasakiau, kad nenoriu dalyvauti scenose, kuriose norima rizikuoti ir gali susižaloti aktorius. Paprastai būna mažų biudžetų filmuose, kai režisierius galvoja, kad nėra sudėtinga tai padaryti, nes neturi patirties.
Prieš kiekvieną filmo sceną atlieku rizikos įvertinimą, kaip ją darysime: kokie bus specialieji efektai, ar naudosime pirotechniką, ar galime sujungti du kadrus… Draudėjai derina rizikos vertinimą ir sutinka, jog scena bus saugi.
Jei režisierius kažko nori, turime atsižvelgti, nes rizika gali išaugti nuo žemos iki aukštos. Dėl aukštos rizikos galima žūti, patirti traumas, kurios gali būti ilgalaikės, keičiančios gyvenimo būdą. Mano darbas yra apsaugoti kitus žmonės ir apsaugoti filmo kompanijas, studijas.
Ar kaskadininkai turi atitikti tam tikrus ūgio, svorio matmenis, ar tai nėra svarbu šioje profesijoje?
Kaskadininkais gali būti ir dideli, ir kūdi, ir žemi, ir aukšti – visiems yra darbo. Daugiausia darbo tenka vidutinio ūgio, fiziškai stipriems žmonėms. Jei pastatytume aukštą, daugiau nei dviejų metrų ūgio žmogų į kovą, jis būtų išskirtinis. Tokie žmonės reikalingi dubliuojant pagrindinius aktorius arba vadinant monstrus, ar labai aukštus žmones. O maži žmonės gali dubliuoti vaikus. Liesesni žmonės reikalingi filmuose apie badą, karo laikus…
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kaskadininkai turi įgyti šešias ar penkias klasifikacijas – naro, laipiotojo uolomis, parašiutininko, laivų valdytojo, rytų kovų specialisto ir pan. Galbūt kitose šalyse į kvalifikaciją nekreipiama daug dėmesio, jeigu esi fiziškai stiprius, gali daug išmokti. Bet yra scenos, kuriose, pavyzdžiui, reikia nerti su kvėpavimo aparatais, todėl reikia kaskadininkų, kurie turi tam tikrus sertifikatus.
Asm. archyvo nuotrauka
Ar minimus sertifikatus išduota kaskadininkų mokyklos?
Ne. Pavyzdžiui, yra narai mėgėjai, ir narai, kurie dirba su ugniagesiais, neria į ežerus, stato vandenynuose naftos pompas. Yra specialios treniravimosi vietos. Nereikia būti kaskadininku, reikia būti tos srities specialistu.
Kinas yra pramoninis, o ne mėgėjiškas darbas. Viskas turi būti atlikta pagal įmonės, kuriančios filmą, standartus. Turi dirbti profesionalai, kurie galėtų atlikti tam tikrus veiksmus.
Kiek laiko užtrunka pasiruošimas filmams?
Kaip koordinatorius pradedu darbą prieš pusę metų. Susitinki su režisieriumi, prodiuseriais ir padarai scenarijaus sąmatas – kokių tam tikram triukui reikia žmonių.
Pavyzdžiui, žmonių, kurie bus vandenyje, ar kurie pakils su skraidymo sistemomis. Jeigu tai karo filmas – kokių reikia žinių, kad atrodytų tikroviškai. Reikia daryti mokymų stovyklą, kuri gali trukti vieną dieną, mėnesį ar net du.
Kaskadininkai dažniausiai pradeda ruoštis prieš tris-keturis mėnesius. Atliekama priešvizualizacija, bandai nufilmuoti, kaip turėtų atrodyti, ir režisieriai su prodiuseriais žiūri, prašo padaryti pakeitimus. Jei fantastiniame filme, pavyzdžiui, turi būti beždžionės, samdome gyvūnų judėjimo ekspertus, jie moko kaskadininkus.
Ar rekomenduojate savo specialybę naujiems aktoriams, ar vis tik labiau esate linkęs atkalbėti, kai ja domimasi?
Priklauso nuo rizikos dydžio. Aktorius gali vaidinti tik žemos rizikos scenose, todėl yra kaskadininkai. Šiais laikais gali pakeisti aktoriaus veidą ir sukurti avatarą tam tikrose scenose. Tačiau yra fiziškai stiprūs aktoriai, tokie kaip Tomas Cruise’as, kurie mėgsta daryti savo triukus.
Jeigu draudimo kompanijos, prodiuseriai yra patenkinti ir filmų studija nori, kad tie aktoriai triukus atliktų patys, tuomet juos treniruoji. Ne mano darbas atkalbinėti, nes yra draudimas. Jeigu kova kadre trunka dvidešimt sekundžių, ją sukurti gali užtrukti ir dvi dienas, nors tai scenai nufilmuoti su pagrindine grupe duotos tik dvi valandos. Jei aktorius labai užimtas, negalima jo atitraukti nuo darbo pirmoje grupėje, tada reikia filmuoti su dubleriais. Jeigu aktorius gali, tada bandome tą kovą sukurti saugiai.
Asm. archyvo nuotrauka
Koks buvo jūsų įdomiausias projektas, su kuriuo dirbote?
Filmas „Warfare“. Dirbau Londone su dviem režisieriais – Alexu Garlanu ir Ray‘umi Mendoza. Buvo labai didelis iššūkis, nes praktiškai viską atliko aktoriai, nors ir buvo keli kaskadininkai.
Organizavome karinę stovyklą, kurioje aktorius išmokėme judėti bei reaguoti kaip kareivius. Nuo pirmos dienos, kai ateidavo į persirengimo kambarį, jie tapdavo kareiviais, atsakinėdavo seržantams „Klausau“. Nebuvo asistentų, specialių kėdžių ar specialaus maisto palapinių. Buvo nuostabu, nes nebuvo žvaigždžių sindromo, viskas vyko kareiviškai.
Ar be koordinavimo šiuo metu dar atliekate triukus?
Tik koordinuoju. Jei yra sudėtingų dalykų, tad geriau paruošiu jaunimą ir perduosiu savo žinias. Nors yra vairavimo ar bėgimo triukų, kuriuos galėčiau atlikti, bet reikia mokyti jaunimą. Kuo geriau išmokai, tuo profesionaliau su jais gali sukurti scenas.
Taip pat ir konsultuoju. Kai kurie kuria scenarijų ir prašo manęs konsultacijų, tada su režisieriumi aprašinėjame, kaip nufilmuoti tą sceną. Geriausiai triukai, blogai nufilmuoti, gali atrodyti labai prastai, o kartais paprasti triukai, nufilmuoti gerai, atrodo puikiai.
Giedrius Nagys kviečia visus prisidėti prie paramos tragiškai žuvusiam filmo „Warfare“ kolegai, kaskadininkui Adomui Mikliui.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
