fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Šlovė Cezariui!“: fikcijoje ištirpusi realybė (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“
„Forum Cinemas“ archyvas

Neatsitiktinai Holivudas vadinamas sapnų arba svajonių fabriku. Kaip gali du žodžiai labiau prieštarauti vienas kitam? Ką bendro turi lengvi, efemeriški, nuolat keičiantys formas sapnai ir svajonės su mechanišku industrinės revoliucijos simboliu, gamybos procesą paverčiančiu nuasmenintu procesu, redukuojančiu ją iki siauros funkcijos? Pasirodo, labai daug ką. Ir būtent naujausiame brolių Joelio ir Ethano Coenų filme „Šlovė Cezariui!“ (Hail, Caesar!, 2016) šį bei kitus Holivudo paradoksus išvystame visame jų gražume.

Filmas nukelia mus į šeštojo dešimtmečio pradžią, laikotarpį, kai Holivudo aukso amžius jau eina į pabaigą. Persekioja bėdos dėl augančio televizijos populiarumo, žvaigždžių bei svarbių darbuotojų įtarimų prielankumu komunizmui. Sistema ima po truputį pati save naikinti, atsisakydama dar neseniai išskėstomis rankomis sutiktų iš Europos atkeliavusių talentų, tarp kurių rasime tokius vardus kaip Charlis Chaplinas, Ingrida Bergman, Orsonas Wellesas. O ką ir kalbėti apie į skandalus ir intrigėles nuolat įsiveliančius aktorius.

Būtent pastarųjų problemų sprendimui tenka didžioji viršvalandžių neskaičiuojančio, fikcinės „Capitol Pictures“ studijos darbuotojo, Edžio Manikso (Josh Brolin) į naktį nusitęsiančios darbo dienos dalis. Kompulsyviai nuodėmes išpažįstantis vyriškis (tarp kurių, jo subjektyvia nuomone, didžiausia – slapta nuo žmonos sutraukiama viena kita cigaretė) kaip marionečių meistras diriguoja keistų, juokingų, įnoringų, o kartais stačiai kvailų žvaigždžių ir žvaigždelių paradui.

Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filmas, apimantis parą Edžio Manikso chaotiškoje kasdienybėje, dėliojamas iš šmaikščių vinječių, kuriose sutinkame turbūt kvailiausią filmų istorijoje Cezarį (George Clooney), kurio pagrobimas sukelia sumaištį istorinio-religinio epo „Šlovė Cezariui!“ filmavimo aikštelėje, angeliškos išvaizdos ir vežiko manierų, nesantuokinio kūdikio besilaukiančią, „akvamiuziklų“ žvaigždę (Scarlett Johansson), ne itin aiškiai žodžius artikuliuojantį, bet nepriekaištingai lasą svaidantį kaubojų Hobie Doyle (Alden Ehrenreich) ir daugybę kitų spalvingų veikėjų. Šie kaleidoskopiškai besikeičiantys charakteriai tampa pretekstu nukelti žiūrovus į praėjusią epochą ir leisti pasigrožėti, pažinti ir pasijuokti iš užmarštin nuėjusių auksinio Holivudo laikotarpio žanrų puokštės.

Didelė filmo herojų dalis turi daugiau ar mažiau į juos realybėje panašius atitikmenis. Edis Maniksas įkvėptas ir pavadintas realaus „MGM“ studijos prodiuserio, besirūpinusio žvaigždžių viešuoju įvaizdžiu, vardu. Dvynių seserų Thoros ir Thessaly Thacker (Tilda Swinton) personažai akivaizdžiai referuoja į drauges, virtusias mirtinomis priešininkėmis – įtakingas paskalų skilčių autores Heddą Hopper (neigiamais komentarais prisidėjusią prie Charlie Chaplino ištrėmimo) ir Louellą Parsons (atskleidusią Ingrid Bergman ir Roberto Rossellini romaną). Scarlett Johansson personažas primena Holivudo undinėlės charakterį išpopuliarinusią profesionalią plaukikę Esther Williams. Nesantuokinio kūdikio linija atkartoja Clarko Gable‘o ir Lorettos Young dukros istoriją – vengiant skandalo, mergaitė buvo atiduota į našlaičių prieglaudą, o tada neva įsivaikinta. Šiame įvairiaspalviame pastiše vietą randą net ir garsusis kapitalizmo kritikas, filosofas ir socialinis teoretikas Herbertas Marcuse.

Paradoksaliausia tai, kad ir kokį absurdą sugalvotų ar peržaistų išradingieji broliai – Holivudo skandalų kronikoje rasite absurdiškesnių realiai nutikusių istorijų. Jokioje kitoje vietoje tikrovė taip glaudžiai nesipina ir nepranoksta fikcijos.

Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“
„Forum Cinemas“ archyvas

Auksinio Holivudo laikotarpio peripetijas tyrinėjančioje (ir „Bartono Finko“ scenarijui įtaką padariusioje) studijoje „City of Nets: A Portrait of Hollywood in the 1940s“ Otto Friedrichas pastebi, jog Holivudas – įsivaizduojamas miestas, sukūręs fantazijas, Amerikiečių ir viso pasaulio laikomas realybe. Pasak autoriaus, Holivudo žmonės irgi nebuvo atsparūs vaizduotės galiai – jie gyveno fantazijų pasaulyje, įpratę nuolat prasimanyti dalykus, sutirštinti spalvas ir patys galiausiai patikėti savo pagražinimais.

Kaip ir įprasta daugiau nei tris dešimtmečius trunkančioje, įvairių žanrų ribas peržengiančioje ir tuo pačiu tiriančioje Coenų filmografijoje, šis darbas taip pat neįsitenka vieno žanro rėmuose. Taip pat tai ir nėra tiesiog filmas apie filmus ir jų kūrimą. Tai pasakojimas apie realybę, kurioje tikrovė ištirpsta fikcijoje.

Toną duoda jau vienas pirmųjų epizodų – dramatiškai kompromituojančią fotosesiją nutraukęs Edis Maniksas akimirką primena ne studijos funkcionierių, bet iš noir filmo nužengusį detektyvą. Kiti personažai irgi sukonstruoti taip, kad net laisvu nuo darbo metu jie vis dar atlieka vaidmenis. Pavyzdžiui, spontaniškai užtraukdami dainą vakarienės metu. Tuo tarpu pati vakarienė sumanyta kaip viešųjų ryšių kampanijos dalis, siekiant pakeisti vesternų žvaigždės amplua. Ir pabandykite atspėti, ką veikia du aktoriai per pirmąjį savo pasimatymą? Žinoma, žiūri filmą, kuriame vienas iš jų ir vaidina. Tad aktoriai vaidina aktorius, stebinčius save kino ekranuose, surežisuoto pasimatymo metu!

Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Šlovė Cezariui!“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filmas sulaukė kritikos, jog baigėsi taip ir neprasidėjęs, pagrindinės istorijos linija yra silpna ir nepajėgia sujungti pavienių stiprių scenų į vientisą pasakojimą. Nesinorėtų sutikti su šiomis nuomonėmis, nes filmu ir nesiekta supinti vientiso naratyvo. Didžiausias jo privalumas – sklandus, nepastebimas fikcijos ir tariamos realybės susiliejimas, atskleidžiantis, kaip fantazija, kuriama pačiomis dirbtiniausiomis priemonėmis ima egzistuoti kaip savarankiška realybė.

„Šlovė Cezariui!“ – linksmas paradoksų, šmaikščių nuorodų kadrilis, kuriame telpa ir sapnų fabrikui adresuota kritika, ir parodija, ir neslepiamas susižavėjimas. Tai vienas smagiausių pastarojo laikotarpio filmų apie Holivudą ir jo ekscesus, puikiai įsiliejantis į savitą ir su niekuo nesupainiojamą, komiškai absurdišką Coenų filmų visatą.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.