„Forum Cinemas“ archyvas
Sobiboro naikinimo stovykla, veikusi Lenkijoje 1942–1943 m. užima ypatingą vietą Holokausto istorijoje. Visų pirma, tai buvo ketvirta didžiausia stovykla pagal nužudytų aukų skaičių. Sobiboras atsiliko tiktai nuo Belžeco, Treblinkos ir Aušvico, dėl ko labai „pergyveno“ Sobiboro stovyklos vadovybė, mat ir naciams rūpėjo kuo aukštesnis „produktyvumas“.
Sobiboras ypatingas ir tuo, kad tai buvo viena iš dviejų naikinimo stovyklų (kita buvo Treblinka), kurioje buvo sėkmingai įvykdytas sukilimas, kurio metu apie 300 kalinių, vedami iš Minsko geto perkelto Aleksandro Pečerskio, sugebėjo pabėgti. Daugelis jų vėliau buvo ir vėl sugauti (ne be vietinių pagalbos), tačiau pats pabėgimo faktas nulėmė ankstesnį nei numatytą stovyklos likvidavimą.
Būtent pastaroji istorija įkvėpė ir žinomą rusų aktorių Konstantiną Khabenskį, matytą populiariuose Timuro Bekmambetovo filmuose „Nakties sargyba“ (Ночной Дозор, 2004), „Dienos sargyba“ (Дневной Дозор, 2006) ir „Ieškomas“ (Wanted, 2008). Aktorius teigia, kad Aleksandro Pečerskio istorija jį taip stipriai emociškai paveikė, jog jis nusprendė sukurti filmą apie šią primirštą istoriją. Ir išties, iki šiol be poros bandymų tarp kurių bene ryškiausias yra britų TV filmas „Pabėgimas iš Sobiboro“ (Escape from Sobibor, 1987) su Rutgeriu Haueriu, Sobiboro istorija nebuvo nugulusi populiariajame vaidybiniame kine. Visgi, pažiūrėjus „Sobiborą“, kyla klausimas, ar tokio filmo reikėjo.
„Sobibore“ (Sobibor, 2018) vaizduojama stovykla, į kurią gabenami žydai iš visų Rytų Europos kampelių. Jiems iš pradžių žadama, kad tai tėra darbo stovykla, kurioje galima sąžiningai dirbti ir gyventi. Tačiau uždarius pirmuosius atvykėlius į dujų kameras paaiškėja visai kita Sobiboro realybė, kurios liudininkais tampa iš Minsko geto perkeltas žydas Aleksandras Pečerskis (tas pats K. Khabenskis), Bžeckis (Darius Gumauskas), Jakobas (Joshua Rubinas), Selma (Mariya Kozhevnikova) ir kiti. Jie priversti nuolatos kęsti Plikio (kas gi daugiau nei Ramūnas Rudokas), Wagnerio (Wolfgangas Cerny), Bergo (Mindaugas Papinigis) ir kitų smurtą, o taip pat ir kartais sušmėžuojančio stovyklos vadovo Karlo Frenzelio (Christopheris Lambertas) terorą.
„Forum Cinemas“ archyvas
Herojai kankinasi, po truputėlį randa vienas kitą. Sukuriamas pabėgimo planas, kuris įvykdomas tik iš dalies. Filmas pasiekia dramatiškiausią tašką chaotiškoje pabėgimo scenoje. Klasikinės formulės sekimas tikrai nėra problema, ypač žinant tikrąją Sobiboro pabėgimo istoriją, kurios paskiras detales bandoma filme reprezentuoti. Visgi tuo pat metu atrodo, jog K. Khabenskis pasimeta.
Paties režisieriaus įkūnijamas Aleksandras Pečerskis yra pagrindinis filmo herojus, kurio charakteris taip ir nėra visiškai išvystomas – nedaug sužinome apie jo praeitį ir motyvaciją, išskyrus tai, kad jis kažką panašaus bandė padaryti Minske. Tuo tarpu didžiąją juostos dalį yra šokinėjama tarp paskirų istorijų be aiškesnės krypties, o kartais net logikos (šioje vietoje ypač įsimena tragiška Jakobo veikėjo likimo istorija). Karlo Frenzelio veikėjas, realybėje itin įdomus personažas, turintis tapti vos ne Ralpho Fienneso „Šindlerio sąraše“ įkūnyto Amono Götho tipo antagonistu, pasirodo kaip gana pilkas, stereotipinis ir nedaug reiškiantis iškrypėlis, apie kurį laidomi juokeliai. Wagnerio veikėjas, realybėje dėl žiaurumo pelnytai vadintas „Žvėrimi“ ir „Vilku“, taip pat paverstas labiau komišku nei baimę varančiu personažu, kas pakenkia filmo kūrėjų norui pademonstruoti koncentracijos lagerio siaubus.
Apskritai atrodo, kad K. Khabenskis pasiklysta bandydamas užpildyti visas „dideliam“ kinui būdingų bruožų sąrašo eilutes, nuo ko galiausiai nukenčia veikėjai ir siužetas. Tai labai neblogai atsispindi filme pasakojamoje šalutinėje Liukos (Felice Jankell) istorijoje. Liuka tarsi „atsiranda“ šalia Aleksandro filme, kalbasi su juo apie moralę ir kitas temas, ir po to iš niekur nieko tampa Aleksandro meile, kuri taip pat niekur nenuveda. Dar daugiau, filme visiškai neperteikiamas pats sukilimo mastas. Nors filmo pabaigoje ir matome masinę pabėgimo sceną, mes visiškai nesuprantame kaip 300 bandžiusiųjų pabėgti randa motyvaciją ir valią tai padaryti. Juo labiau, kai prieš tai praktiškai viso filmo metu yra koncentruojamasi daugiausiai ties maža grupele pabėgimo organizatorių. Sukuriamas įspūdis apie „Purvinojo tuzino“ tipo pabėgimą, tačiau taip yra pametamas masto aspektas, kuris turėtų būti svarbus, parodant kitokią Holokausto dimensiją.
Bene įdomiausiu „Sobiboro“ aspektu turėjo tapti pastarojo vaidmuo istorinės atminties diskusijose. Šiuolaikinis kinas, kalbėdamas apie Holokausto siaubą, suteikia puikias galimybes kurti tai, ką mokslininkai kartais mėgsta pavadinti prostetine atmintimi. Kalbant žmonių kalba, tai reiškia, jog tokios meno formos kaip kinas sukuria galimybes kartoms, neturinčioms sąsajos su konkrečiu istoriniu įvykiu, susikurti individualų jo matymą. Tai nėra tiesioginiai, tačiau greičiau „antriniai“ liudijimai, įprasminantys praeitį. Todėl „Sobiboras“ susilaukė pagyrų ir iš Rusijos ambasadoriaus Austrijoje kaip „svarbus žingsnis kelyje išsaugojant istorinę tiesą“. Filmo fragmentus žiūrėjo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kartu su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu.
„Forum Cinemas“ archyvas
Pats K. Khabenskis savo interviu ne kartą akcentavo bandymus perteikti to meto nuotaikas ir daugiatautės Sovietų Sąjungos didvyriškumą. Aleksandras Pečerskis filme nuolatos mini, kad pabėgti turi visa koncentracijos stovykla. Pasak K. Khabenskio, Aleksandro susirūpinimas kyla iš jo buvimo tikru „sovietiniu žmogumi“, kuriam rūpi visuomenė ir bendražygiai, kartais jo paties ir šeimos gerovės sąskaita. Vienoje kulminacinių filmo scenų būsimi pabėgėliai klausia vieno iš senų Aleksandro bendražygių iš kur šis randa jėgų priešintis. To priežastis, perfrazuojant, žinoma, yra ta, kad jo (ir „visų mūsų“) širdyje „visada yra draugas Stalinas“, vedantis į sukilimą prieš gyvulišką žiaurumą.
Minėti momentai filmui prideda gana įdomų prieskonį (matant, kad pagrindiniai sukilimo organizatoriai yra rusakalbiai, kartais nustumiant platesnį sukilimo mastą), ypač žvelgiant į šiuolaikines diskusijas apie istoriją. Tačiau sunkoka teigti, kad filmas turi propagandinę (ar apskritai kokią nors) žinutę. Taip yra ne tik dėl „išsibarsčiusio“ siužeto, bet ir dėl ypatingo filmo dėmesio žiaurumo demonstravimui. Nors tai ir yra suprantama kalbant apie filmo temą, smurtas čia kartais pasiekia fetišo lygmenį, kuriame kameros akis mėgaujasi matydama groteskiškus nacių (o taip pat ir žydų, kurie irgi sužvėrėja) veiksmus. Tai kartais sukuria nuotaiką, primenančią XX a. 7 deš. nazisploitation žanrą, tiesa be sekso (ačiū tau bent už tai, Konstantinai), tačiau su ištaškytomis galvomis ir plakamais žmonėmis vulgarių juokelių kontekste. Tai sukuria gana keistą kontrastą su šiaip jau neblogai niūriu filmo kameros darbu, kuruotu lietuvio Ramūno Greičiaus.
Prie bendro B kino pojūčio prisideda ir aktorių darbas. Apie tai kalba pats Christopherio Lamberto įsitraukimas. Taip, jis yra puikus kalnietis ir Raidenas, tačiau kažin ar tinkamas sudėtingesniems vaidmenims. Tai, žinoma, tėra tik nuomonė, tačiau ši tendencija paliečia ir kitus aktorius, dalis kurių neatrodo labai įsijautę į savo pačių veikėjus. Šioje vietoje gana pozityviai norėtųsi įvertinti nebent Mindaugo Papinigio darbą. Šis lietuvių aktorius dar kartą įtikino, kad yra tobulai įvaldęs bjauraus šliužo veikėjo tipą, kurio bausmę žiūrovas trokšta pamatyti (ir pamato, net labai ryškiai!). Tai nereiškia, jog M. Papinigis yra lietuviškas Jeremy Ironsas, tačiau jis puikiai atlieka perteikdamas B kino tipo (arba campy) veikėją, kurį smagu stebėti ir nekęsti. Tačiau ir vėl, tai tik patvirtina faktą, kad „Sobiboras“ yra labiau B kinas, o ne „Sauliaus sūnaus“ (Son of Saul, 2015) kalibro juosta.
Nemažai lietuviškų veidų turintis ir Lietuvoje filmuotas „Sobiboras“ galėjo būti įspūdinga juosta, perspjovusi tokius pabėgimo iš koncentracijos stovyklų filmus kaip gana nesėkminga „Pilkoji zona“ (The Grey Zone, 2001). Tačiau dėl patirties trūkumo, o taip pat keistų režisūrinių ir tematinių pasirinkimų pirmoji K. Khabenskio juosta pasirodo kaip prisvilęs blynas, nesuteikiantis pabėgėlių didvyriškumui atminimo. Tai savaime nėra problema. Problema turbūt tai, kad pats K. Khabenskis buvo išsikėlęs sau tokį (ar bent jau panašų) tikslą, o galiausiai pasiklydo kažkur tarp rimtos dramos ir exploitation tipo kino.
Filmo anonsas: