Emilijos Briedytės nuotrauka
„Šoblė įgauna pagreitį“ – taip sako Šoblės kino klubo entuziastai. Ir tas pagreitis tikrai viršija leistino greičio ribas. Šį kartą apsilankiusiems kino meno gerbėjams režisierė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Giedrė Beinoriūtė trumpam Šoblės kino klubo vairą perdavė Romui Zabarauskui, kuris pasiūlė pažiūrėti Jonathano Caouette filmą „Prakeikimas“ (Tarnation). Kodėl? Nes viešint Niujorke jaunajam režisieriui pavyko susipažinti su filmo kūrėjais.
„Prakeikimas“ – autobiografinis dokumentinis filmas. O gal tiesiog gyvenimo įamžinimas? Kodėl tokie svarstymai? Šio filmo herojus – yra ir jo režisierius, operatorius, montuotojas. Šį filmą Jonathanas Caouette kūrė dvidešimt metų. Nors iš tiesų galima svarstyti, ar įamžindamas savo gyvenimą, jis iš karto žinojo, kad kurs filmą.
Dvidešimt metų… Fotografuojantys ar filmuojantys tikrai supras, kad per tokį laiko tarpą medžiagos galima pririnkti tiek, kad dar tiek pat metų reikėtų ją bandyti sutvarkyti. J. Caouette tai pavyko. Iš pradžių atrodantys ganėtinai chaotiški, kartais per dažnai ištęsti ar kartojami kadrai po kiek laiko tampa tam tikru simboliu. O jais režisierius tikrai moka žaisti: brendimo, vidinių konfliktų, savęs ieškojimo etapai pateikti subtiliai, sarkastiškai ir netikėtai. Jei visus simbolius sugebi sugaudyti laiku, tuomet tau gali atsiverti ne tik paviršutiniška plotmė.
Ar skaitydami šį tekstą jau pabandėte įsivaizduoti, kaip atrodytų Jūsų autobiografinis filmas? Lėtas, spalvotas, garsus? „Prakeikimas“ – pavadinčiau karusele – arba kitaip „ups and downs“. Eksperimentai su savimi, savo kūryba, savo gyvenimu, savo šeima, psichiškai neįgali motina ir įtraukiantis jos pasaulis, ateities baimė, meilė, Niujorkas – kaip nuo tiek įvykių gali nesisukti galva? Ji tikrai sukasi. Ir ne tik dėl greit besikeičiančių vaizdų, informacijos gausos. Jonathanas Caouette savo skaudinančiu nuoširdumu ne tik žavi, bet ir šiek tiek gąsdina. Kodėl? Pažiūrėkite filmą.
Emilijos Briedytės nuotrauka
