Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Prieš metus Jeruzalės kino festivalyje turėjo įvykti filmo „Šokantys arabai“ pasaulinė premjera, tačiau ji buvo atšaukta dėl atsinaujinusio konflikto Gazos Ruože. Festivalio organizatoriai tiesiog pabūgo rodyti šią apie problematiškus arabų ir žydų santykius atvirai ir net su humoru kalbančią dramą. Seansas po atviru dangumi neįvyko tiesiog dėl žiūrovų saugumo.
Nuo praėjusio rugpjūčio Izraelio režisieriaus Erano Riklio juosta „Šokantys arabai“ buvo parodyta daugelyje pasaulio šalių. Ir, kaip sako filmo kūrėjas, sutikta kuo šilčiausiai. Išvysti „Šokančius arabus“ galimybę turėjo ir 20-ojo „Kino pavasario“ žiūrovai. Nespėjusieji pažiūrėti šį filmą gali festivalio salėje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
„Šokantys arabai“ – pusiau autobiografinė žymaus Izraelio rašytojo Sayedo Kashua istorija apie arabą Ejadą, kuris bando pritapti žydų visuomenėje, įgyti išsilavinimą, užmegzti santykius su mylima mergina, susirasti draugų ir tiesiog būti savimi. Tačiau norint gyventi tarp žydų, išeitis viena – privalai atsisakyti savo identiteto.
Keletas portalų „Theglobeandmail“ ir „Haaretz.com“ klausimų filmo režisieriui E. Rikliui, nepabūgusiam prabilti apie visai jo šaliai skaudžią problemą.
Kodėl filmas daugelyje šalių rodomas neoriginaliu pavadinimu? Žmones baugina žodis „arabas“?
Prancūzai po islamistų surengto išpuolio prieš satyrinį laikraštį „Charlie Hebdo“ kategoriškai pareiškė neversiantys originalaus filmo pavadinimo. Nenorėdami supykdyti arabų, juostą jie pavadino „Mano sūnus“. Vokiečiai – „Mano širdis šoka“. Toks pavadinimas man labiau primena miuziklą. JAV „Šokantys arabai“ buvo rodomi kaip „Pasiskolinta tapatybė“ ir t. t. Su platintojais iš viso pasaulio turėjau daug įvairiausių diskusijų, tačiau visų priežastis panaši – niekas nenori įžeisti arabų tautos.
Bet kaip tokia frazė, kaip „šokantys arabai“, gali kažką žeisti?
Kartą Tel Avive taksistas manęs paklausė, kuo aš užsiimu. Sulaukęs atsakymo, kad esu kino režisierius ir kad greitai turi pasirodyti mano filmas „Šokantys arabai“, jis tik tarstelėjo: „Jei jūsų filme arabai tik šoka, tada aš ramus“. Žmonės įbauginti teroristų.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ar „šoka“ yra lygu „nesprogdina“?
Taip, būtent tai ir reiškia metafora „šokantys arabai“.
Tačiau jau vien žiūrint filmo anonsą apima bloga nuojauta…
Kuriant filmą vengiau klišių. O kalbant tokia tema, tai nėra nelengva. Žmonės, išgirdę, kad juosta apie arabų ir žydų santykius Izraelyje, tikisi smurto. Tačiau filme jo nėra. Turėjau tikslą be jo spręsti konfliktą. Ir man pavyko.
Ar sunku kurti kiną Izraelio žiūrovui?
Gimiau Izraelyje, užaugau JAV, trejus metus gyvenau Brazilijoje, baigiau mokyklą Amerikoje, kino studijas – Londone. Nepaisant to, visuomet stengiausi išlaikyti ryšį su gimtąją šalimi, neatitrūkti nuo tuo, kas joje vyksta, nebūti tam abejingu. Mačiau labai daug filmų, kuriuos Izraelyje pastatė užsienio režisieriai. Taip, kartais jiems pavyksta pamatyti kažką svarbaus, ko vietiniai nepastebi. Tačiau dažniausiai užsieniečių filmai būna paviršutiniški ir tai, kas juose vaizduojama, retai sutampa su realybe.
Ar galima jus vadinti politinio kino kūrėju?
Aš tai neigiu, tačiau man patinka, kai kinas atspindi gyvenimo realijas. Negalėčiau sukurti filmo tiesiog apie Tel Avive gyvenančios poros meilę. Neįstengiu gyventi greta konfliktinių situacijų ir filmuodamas, jas ignoruoti, lyg jų nebūtų.
Išties konfliktas filme „Šokantys arabai“ labai ryškus. Ar tikrai palestiniečiui reikia atsisakyti tapatybės, kad jis galėtų ramiai gyventi tarp žydų.
Filmo scenarijaus autorius Sayedas Kashua – arabas, kilęs iš mažo kaimelio. Jis, visai kaip Ejadas, kadaise persikėlė į Jeruzalę, kur dabar turi žymų, žydų mėgiamą TV šou, o jo kaimynystėje taip pat gyvena vien žydai. Kai pirmą kartą sutikau Sayedą, jis prasitarė, kad jo sūnus nemoka arabų kalbos. Tačiau atsinaujinus konfliktui Gazos Ruože žydai iš karto atsiminė, kad tiek Sayedas, tiek jo sūnus yra tiesiog arabai.
Filmo šokantys arabai anonsas:
Tačiau tai nėra filmas tik apie arabų ir žydų santykius?
Žinoma, ne. Tai filmas apie kaukes, kurias mes kasdien keičiame. Tai filmas apie kodus, kuriuos esame priversti naudoti šiame, pavadinkime, despotiškame pasaulyje.
Papasakokite, kaip drama buvo sutikta Izraelyje.
„Šokantys arabai“ buvo parodytas skirtingoms šalies auditorijoms. Ir kol kas girdžiu tik teigiamus atsiliepimus. Filmas emociškai labai paveikus: tai ir komedija, ir drama; jame yra ir meilės, ir draugystės linija; tuo pačiu jis paliečia ir Izraeliui itin aktualią problemą – rasinę neapykantą. Sulaukiau nemažai elektroninių laiškų ir žinučių „Facebook’e“. Žmonės giria „Šokančius arabus“. Tačiau turiu pripažinti, kad tiek arabus, tiek žydus įžeidžiančius viešus komentarus iš karto ištrinu.
O kaip filmas buvo sutiktas užsienyje, kur žmonės tik iš šalies stebi dviejų tautų nesantaiką?
Po atšauktos premjeros Jeruzalėje „Šokantys arabai“ pirmą kartą buvo parodyti didžiuliame Lokarno kino festivalyje 8 tūkst. žiūrovų. Kitą dieną buvo sunku pereiti gatvę – žmonės mane stabdė nusifotografuoti, pasirašyti. Panašių reakcijų sulaukiau ir kitose šalyse – nuo Amerikos iki Europos.
