fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ – lazeris ir „Tūkstantmečio sakalas“ parduodami atskirai (apžvalga)

Han Solo
Kadras iš filmo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Grįžus po naujojo „Žvaigždžių karų“ filmo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“ („Solo: A Star Wars Story“, rež. Ron Howard, 2018) premjeros namo ir įsijungus internetą akį patraukė informaciniame sraute pasipainiojusi naujiena: populiariausi 2018-aisias metais lietuvių vaikams duodami vardai – Lukas ir Lėja. Hmmm… ar tai galėtų būti susiję?

Prisipažinsiu, nelaikau savęs „Žvaigždžių karų“ gerbėju. Taip, jaunystėje mielai dar ir dar kartą pažiūrėdavau per televiziją kartojamus originalios trilogijos filmus, savu laiku kino teatre spoksojau į išsikišusį Džar Džar Binkso liežuvį, o dabar mielai aplankau naujausias franšizės dalis. Tačiau niekuomet per daug nesigilinau į visą už filmų slypintį pasaulį – neskaičiau susijusių knygų, nežiūrėjau animacinių filmukų ir „nurautų“ Kalėdinių special`ų (na, gerai, į šitą gal ir užmečiau akį…).

„Gėda!“ – veikiausiai sušuktų kolega Povilas Sabaliauskas portale KINFO jausmingai aprašęs ne vieną šios epopėjos filmą ir savo santykį su juo.

„Nė velnio!“ – atkirsčiau aš. Tokių kaip aš yra daug, o neblogai prodiuserių padaryti „Žvaigždžių karų“ filmai niekuomet netrukdė jais mėgautis tiek užkietėjusiems „seniai, seniai  tolimoje galaktikoje“ gyventojams, tiek ją pamėgusiems turistams.

Vargu ar ir dauguma tų tėvų, savo vaikams davusių Luko ar Lėjos vardą, galėtų pasigirti precizišku „Žvaigždžių karų“ visatos išmanymu. Žinoma, dėl to gali kilti problemų, vaikai juk mėgsta klausinėti… Taip ir aš, „Žvaigždžių karų“ atžvilgiu jaučiuosi šiek tiek vaiku. Tad su panašiai vaikišku kolega, grįžtant iš naujų jaunojo Hano Solo nuotykių, tarpusavyje įtemptai bandyta išsiaiškinti – kas, kaip ir kada (O tai čia buvo tas X iš pirmos dalies? Bet jeigu ten jis, tai išeina, kad Anakinas dar vaikas.. Bet tai pala, pala, tai kiek Hanui buvo metų, kada jis sutiko Luką? Nieko nebesuprantu…).Tačiau grįžus namo ir kelias minutes pagūglinus internetą, viskas susideda į savo vietas ir tampa logiška. Džiugu! Bėda tik ta, jog filmas nuo to geresnis nepasidaro…

Kadras iš filmo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Bent jau mane naujieji „Žvaigždžių karų“ filmai džiugino. Nors tai ir yra akivaizdus prodiuserių kūrinys, skirtas išvilioti iš jūsų kuo daugiau pinigų, tačiau grandiozinės kosmoso operos puikiai atlikdavo savo darbą ir pasotindavo tarpgalaktinių nuotykių ir spalvingų veiksmo scenų trokštantį organizmą. Su Hano Solo filmu yra šiek tiek kitaip.

Jame pasigedau „Žvaigždžių karams“ būdingų spalvų ir beribės erdvės pojūčio. Pirmajame filmo trečdalyje dominuojanti pilka, ruda ir tamsiai mėlyna spalva slegia… Atrodo, jog režisierius (režisieriai? – Ronas Howardas užėmė režisieriaus vietą, kai filmavimo darbai jau buvo įpusėję ir perfilmavo nemažą dalį medžiagos) norėjo padaryti šią muilo operą realistiškesne ir tamsiau pavaizduoti franšizės pavadinime figūruojančių „karų“ dėmenį. Tačiau tamsių spalvų paletė „Žvaigždžių karams“ visiškai netinka, o ir realistiškumui čia nėra vietos (nemaišykime realistiškumo su logika). Su viską patamsinančiais 3D akiniai pirmasis filmo trečdalis primena tamsią pilką košę, ir per ją tenka klampoti žiūrovui.

Klampoti būtų lengviau, jei tam pagelbėtų filmo veikėjų charakteriai. Prisiminkime, jog minorinių tonacijų netrūko ir filme „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ („Rogue One: A Star Wars Story“, rež. Gareth Edwards, 2016), tačiau jos buvo kuriamos visų pirma pasitelkus situacijas, scenarijų ir skirtingų charakterių tarpusavio santykius, išlaikant visą barokišką „Žvaigždžių karų“ pompastiką. Hano Solo filme to nėra, nes ir paties Hano Solo šiame filme nėra. Yra tik brangi kartoninė jo iškarpa. Iš tolo gali sumaišyti, tačiau priėjus arčiau tikrai pastebėsi. Ir nemanau, jog tai žymųjį kosmoso kontrabandininką suvaidinusio Aldeno Ehrenreicho kaltė.

Hanas Solo šiame filme yra tik Harrisono Fordo suvaidinto personažo šešėlis, bet tokiu jis yra dėl scenarijaus ir prodiuserių kaltės. Žinoma, sunku kažką naujo suteikti taip vaizdžiai originalioje filmų trilogijoje sukurtam, spalvingam personažui, tačiau tai franšizės kūrėjams jau buvo pavykę. J. J. Abramso režisuoti „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ („Star Wars: A Force Awakens“, 2015) praplėtė šio personažo ribas, parodė jį kitokį, galiausiai, nustebino žiūrovą.

Kadras iš filmo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“
„Du Kine“ archyvas

Tuo tarpu Aldeno Ehrenreicho suvaidintas Solo neparodo nieko naujo. Dalykai jam tiesiog nutinka, tačiau jis dėl to nesikečia, nepasirodo mums kaip nors kitaip, negu jau jį pažįstame. Visi antraplaniai filmo personažai atrodo įdomesni, gyvesni ir spalvingesni nei Hanas (atskirai išskirti reiktų Donaldo Gloverio suvaidintą Lando), tuo tarpu filmo pavadinimas nurodo, jog didžiąją dalį laiko mes skirsime jam…

Filmo prodiuseriai pasirinko saugiausią kelią ir nusprendė nerizikuoti ikonišku Hano Solo įvaizdžiu, dėl to žiūrovas gavo tik plastikinę kolekcinę Hano Solo figūrėlę, kurios paskirtis  filme yra tik susirinkti savo žaislinius priedus (kaip ir dera geriems komersantams – jie parduodami atskirai). Tą Hano Solo personažas ir daro, gauna ar ieško savo kauliukų, „Tūkstantmečio sakalo“, išmoksta šaudyti lazeriu savo „tradiciniu“ stiliumi ir panašiai, t. y. supažindina mus su visu tuo, ką turėjo ir mokėjo originaliame filme. Gal visa šita memorabilia ir džiugina užkietėjusius „Žvaigždžių karų“ visatos gyventojus, bet bent jau aš norėčiau gauti tvirtą, išplėtotą ir emocionaliai jaudinančią pagrindinio herojaus siužetinę liniją, o apie visus žaisliukus ir panašiai tai jau galiu ir pasigūglint.

Tik nesupraskite manęs blogai. „Solo. Žvaigždžių karų“ istorija nėra prasčiausias „Žvaigždžių karų“ franšizės filmas, kaip jau kaip, bet Džar Džar Binkso nepralenksi. Netrūksta čia kvapą gniaužiančių veiksmo scenų, pasitaiko neblogų dizaino perliukų, filmui įsivažiavus ištrūkstama ir iš tos pilkai-rudos klampynės. Tačiau, tai labiausiai nuvilianti iš visų „Disnėjaus“ kurtų epopėjos dalių.

Jei ankstesni filmai ilgam patenkindavo „Žvaigždžių karų“ karštinę ir laikas iki kitos epopėjos dalies prabėgdavo nepastebimai, tai po šio filmo širdyje jauti tuštumą ir nevalingai dairaisi, kokia čia dar kita kosmoso operetė galėtų tą tuštumą užpildyti. Jei taip ir toliau, tai kitais metais populiariausi vaikų vardai Lietuvoje gali būti – Spokas ir Džeimsas Tiberijus Kirkas. Disnėjui gali nepatikti…

Filmo anonsas:

Komentarai