Specialiųjų efektų technikas Darius Cicėnas: viskas turi būti sustyguota milisekundžių tikslumu

„Ferrari“, „Star city“, „Gomorrah“ – vos keli iš daugybės projektų, kuriuose dirbo „Film effects” bendraįkūrėjas Darius Cicėnas. Savo dirbtuvėse jis papasakojo apie specialiųjų efektų techniko kasdienybę, sprogimus, įsimintiniausius darbus bei supažindino su įrenginiais, kuriuos naudoja kurdamas filmo efektus.

Kaip prasidėjo jūsų istorija kine?

Vaikystėje mano teta dirbo Kino studijoje ir kelis kartus mane į ją atsivežė. Pamačiau filmuojamą senovę ir man labai patiko. Paaugęs vasaromis filmuose dirbdavau pagalbininku. Baigęs mokyklą buvau įstojęs į geodeziją, bet nepatiko ir nusprendžiau, kad reikia pasukti į kiną. Taigi atsidūriau Lietuvos Kino studijos stalių ceche. Atvyko pirmieji amerikiečiai filmuoti serialo „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“.

Dirbau aikštelėje – turėjau tai šaką nupjauti, tai vinį įkalti. Amerikiečiai dirbo kurdami specialiuosius efektus. Jų koordinatorius Maiklas (aut. past. Michael Clifford) mane stebėdavo ir paprašė Kino studijos direktoriaus, jog dirbčiau su juo. Kartu pradirbome beveik dvidešimt metų.

Kino studijos laikais trise įkūrėme įmonę. Vėliau Maiklas nusprendė grįžti į Ameriką ir man ją paliko. Kai Kino studija pradėjo byrėti, išėjome ir pradėjome dirbti įmonėje.

Su Maiklu ir pradėjote dirbti tarptautiniuose projektuose?

Taip. Tuo metu šalyje nebuvo filmuojama daug lietuviškų filmų. Lietuva nuskambėjo nuo pirmų „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“ sezonų ir 1998 m. atvažiavo Donna Deitch filmuoti „Velnio aritmetikos“.

Pakankamai didelis filmas apie getą, tremtinius. Vokiečių gatvės vidiniame kieme buvo pastatyta sinagogos dekoracija, kurią turėjome deginti, sukurti didžiulį gaisrą. Tada prasidėjo ir kitų didesnių užsienietiškų filmų kūrimas Lietuvoje.

Kiek laiko dirbate su specialiaisiais efektais? 

Apie trisdešimt metų.

Koks yra dirbtinio intelekto indėlis šių dienų specialiųjų efektų kontekste?

Sykį su kolega susisiekė kuriamo Lietuvoje švedų filmo prodiuseriai. Po susitikimo paaiškėjo, jog bus vos du tikri efektai, nes visą kitą kuria dirbtinis intelektas.

Vienam filmui turėjome sukurti efektus, kuomet žmogus žiūri televizorių, jam perpjaunama gerklė ir teka kraujas. Darėme daugybę testų viloje „Auska“, Palangoje. Vaistinėje pripirkau šlangelių, pleistrų. Viešbutyje vonioje su vandeniu bandžiau kurti efektus, jog kitą dieną parodyčiau režisieriams, kaip viskas atrodys.

Tačiau vėliau prodiuseris pasakė, kad filmavimo aikštelėje to neįgyvendinsime. Bijojo, jog krauju ištempsime erdvę, todėl viską sukursime postprodukcijos metu. Tai ne dirbtinis intelektas, bet piešiama kompiuteriu.

Šiais laikais kompiuterine grafika galima sukurti labai daug. Kaip ir šūvio imitaciją. Į galvą tikrai nešauname, viską padaro kompiuteris. Pavyzdžiui, filme „Paskutinieji carai“ caro šeima buvo suvaryta į rūsį ir sušaudyta. Šūvius į galvą nupiešė kompiuteriu, o aš padariau šūvius merginoms.

Kaip srities profesionalas, ar žiūrėdamas filmą atskiriat, kas buvo nufilmuota, o kas sukurta kompiuteriu?

Kartais pastebiu, o kartais sunku atpažinti, nes viskas kuriama labai kokybiškai. Gerai pastebiu netikrą sniegą. Mano žmona mėgsta žiūrėti meilės istorijas, kurių veiksmas vyksta Aliaskoje, nors filmuojama kažkur viduryje Amerikos, kur sniego gal net nėra.

Tuomet matosi, kur sintepono uždėta ant krūmų, ant automobilio. Arba žmogus eina paimti eglutės, o jo kelnės ir eglutė aplipusios putomis. Pirotechniką atpažinti sunkiau, nes ją pakankamai gerai imituoja.

Kaip aikštelėje yra kontroliuojami sprogimai?

Viskas turi būti sustyguota milisekundžių tikslumu. Informuoju, kiek apytiksliai reikės laiko paruošti tam tikrą sprogimą arba kažkokį sušaudymą. Visa tai yra pirotechnika, tik kito lygio. Net kostiumus reikia ruošti vietoje, ne vežti. Jeigu kostiumą paruošė su šūvių sprogimais, aprengiame aktorių, pajungiame, repetuojame be nugriuvimų, nes viskas yra užtaisyta.

Ne kartą tekę stabdyti dublį, nes aktorius buvo neteisingoje pozicijoje. Jeigu iššaus, jis gali kažkam pakenkti. Stabdau, jog nesugadintų kostiumo, šaudmens, nes užtruktų, kol vėl viską užtaisytume.

Kaip atrodo pats sprogimo momentas?

Kai atvažiuojame į aikštelę, aptariame, kas sprogs ir kiek tam reikės laiko. Užtaisinėjame, sujungiame sistemą, kuri parodo, ar viskas tinkamai padaryta. Dažnai būna, jog kažkas užkliuvo ir nutraukė laidą…

Kai sistema parodo, kad viskas gerai, režisierius ir pirmasis asistentas suvadovauja sekundžių tikslumu. Kai saugu pagal sutartą scenografiją, spaudžiu mygtuką ir kažkas įvyksta: sprogimas arba užsidegimas. Viskas kontroliuojama saugiu atstumu nuo komandos.

Skeveldroms imituoti naudojame kamštinę medžiagą arba plaušą, tai, ką galima sudraskyti rankomis. Jeigu kažkoks gabaliukas ir pataiko į žmogų, tikrai nesužeidžia. Taip pat darome, jog krentantys objektai, sklistų iš nugaros, o ne į veidą.

Kas yra sunkiausia jūsų darbe?

Paskutiniais metais sunkiausia yra nežinomybė. Į Lietuvą atvažiuoja filmuoti serialų, pakviečia prisidėti kuriant pirmą seriją, po to antrą. Bet ta nežinomybė, kas bus antroje serijoje… Lietuvoje nėra sudėtinga gyventi, tačiau jei kažko reikia filmui, to reikia daug vienetų.

Parduotuvėje yra tik vienas vienetas reikiamo daikto ir pasako, jog daugiau atveš už trijų savaičių, tačiau kino kūrimui taip netinka. Todėl jeigu man reikia vienos dūmų mašinos, perku dvi. Geriau tegu stovi sandėlyje dvejus metus, nes žinau, kad jeigu kažkas suges, kitą dieną nenupirksiu. Jeigu iki filmo kūrimo žinočiau, kad už trijų mėnesių reikės pagaminti kažkokią platformą, tai ją pradėčiau gamint anksčiau.

Kai dirbate užsienyje, ar jūs transportuojate įrenginius ar konstrukcijas iš Lietuvos?

Viskas daroma užsienyje. Anksčiau daug dirbau Vokietijoje. Dabar dirbu Italijoje, kur viskas paprasta dėl išvystytos pramonės. Kai kažko reikia, jie kreipiasi į specialias kompanijas, kurios viską pagamina, atveža, surenka ir filmavime reikia tik suvadovauti žmonėms. Jie praktiškai nieko negamina, nebent ruošia automobilius, kurie turi sprogti, pakilti į orą, apsiversti ir panašiai.

Gal pasidalintumėte, koks buvo pats įdomiausias jūsų sukurtas specialusis efektas?

Daugumoje projektų dirbi su tuo, kas yra kasdienybėje – dūmai, vėjai, sniegas. Buvo labai įdomus „Amazon Prime“ projektas – „Citadel: Diana“. Studijoje stovėjo labai brangi dekoracija su žiemos sodais, stiklais, virtuvėmis. Ją turėjome paruošti scenai, kurioje ateina kareiviai ir iš kulkosvaidžių viską sušaudo.

Visoje dekoracijoje buvo įtaisyta maždaug 400 užtaisų. Kitoje dekoracijos pusėje buvo laidų voratinklis, nes kiekvieno šūvio mechanizmas turi du laidukus – pliusą ir minusą. Tik spėdavome keisti laidus, kadangi 400 vienetų negali iššauti vienu metu. Iššaudėme per dvi pamainas, buvo įspūdinga.

Tam pačiam filmui buvo sukurtas dronas su automatiniu šautuvu. Jis pakilo, pradėjo šaudyti, bet atatranka buvo tokia didelė, kad jis prarado pusiausvyrą ir iš kokių 15 metrų tėškėsi į sieną ir nukrito. Jo valdymo komanda viską susirinko ir kitą dieną atvažiavo su dronu, tik be automato, jis buvo sukurtas postprodukcijos etape. Tai 40 tūkstančių dolerių suma ir dviejų mėnesių žmogaus darbas nuėjo perniek.

Žinau, jog esate ir ginklininkas. Sakykite, ar darbas su ginklais jūsų karjeroje atsirado kartu su specialiaisiais efektais?

Kino studijoje buvau specialiųjų efektų departamento vadovas, jame buvo ginklininkas. Studija turėjo ginklų sandėlį, šaudmenis ir viskas buvo griežtai tikrinama pagal žurnalus.

Buvau atsakingas už ginklus, todėl išsiėmiau ginklo leidimą. Iš tiesų ginklai manęs niekada nežavėjo. Kai Kino studija subyrėjo, iš karto nuvažiavau į Birželio 23-iosios g. esantį licencijavimo skyrių ir pasakiau, jog to dokumento man nebereikia.

Jeigu lauke lyja ir kadre reikalingas lietus, ar galima filmuoti be specialiųjų efektų technikų pagalbos?

Taip buvo ne sykį. Kartą turėjome imituoti lietų prancūzų firmos draudimo reklamoje, ir sistemas susirinkinėjome lyjant. Kai atėjo laikas filmuoti, lietus baigėsi, todėl liejome savo lietų.

Dažnai būna, jog lyja, bet mes vis tiek jį imituojame. Tikras lietus gali baigtis, o mūsų lietus gali lyti visą likusią pamainą. Sykį buvau pakviestas į filmavimą, kai dieną turėjo palyti, tačiau vėliau sustoti. Atvažiavau su įranga, bet visą laiką pralijo. Gamta patausojo juos ir mane.

Kokius filmus rekomenduotumėte specialių efektų mėgėjams?

Rekomenduočiau pažiūrėti „Gomorrah“ serialą, kuriame Italijos mafija šaudo, gaudo, sprogdina. Dalį jo filmavome šalia Rygos. Buvo scena, kaip priešai vežami į pasalą su nauja „Audi“, ją vairuoja pagrindinis aktorius, filmo režisierius Marco D’Amore.

Pagal scenarijų paskui jį sekė trys mašinos, kuriuose žmonės važiavo į susitikimą, ir tai buvo pasala. Kai tik „Audi“ pravažiavo, viena, antra, trečia mašina – visos pakilo į orą ir sprogo.

Taip pat „Star City“ – sovietinių laikų varžytuvės tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, kas anksčiau nuskris į mėnulį. Visą sezoną filmavome Lietuvoje.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas