Prancūzų animacijos santykis su likusiu pasauliu yra labai keistas. Nors Prancūzija yra trečioje vietoje pasaulyje pagal sukuriamą animacijos kiekį, visgi šios šalies animatorių sukurti animaciniai kino filmai ir TV serialai labai retai kerta prancūzakalbių teritorijų sienas. Šios situacijos priežastis, perfrazuojant vieną Europinio animacijos renginio vedėjo atsakymą, kai jo apie tai paklausė, –„prancūziškas turinys yra per daug prancūziškas“. Kitaip sakant prancūzų istorijos (ir ypač humoras) gali būti tiesiog per keistos likusiam pasauliui. Nors reikia laiko priprasti prie prancūzų pasakojimo stiliaus, deja, ši situacija liūdina, kadangi ji atima iš pasaulio išties unikalų reginį.
Ši mano pradžia apie santykį su prancūzišku kino ir TV turiniu yra ne šiaip sau – bežiūrėdamas „Stebuklingoji boružėlė ir juodasis katinas“ (rež. Jeremy Zag) negalėjau nustoti galvoti, kaip nesėkmingai šis kino kūrinys mėgina imituoti Holivudo animaciją. Kitaip sakant filme buvo dėl kažkokių priežasčių atsisakytą visų geriausių originaliame TV seriale veikusių naratyvo bei reginio elementų ir per prievartą bandoma sukurti „Disnėjaus“ kino animacijos stiliaus miuziklo iliuziją. Bet apie viską iš eilės.
Pristatyti filmo siužetą yra išties keblu. Šis filmas yra ir TV seralio priešistorė (pasakojanti, kaip du pagrindiniai personažai susitiko ir įgavo savo galias) ir rezoliucija (pasakojanti, kaip pagrindiniai personažai nugali pagrindinį pasakojimo blogietį). O vidurys? Na, panašu, kad filmas tikisi, jog žiūrovai yra matę visus penkis TV serialo sezonus ir tomis žiniomis užkamšys tą milžinišką naratyvinę prarają tarp pradžios ir pabaigos. Taigi, jei žiūrovas nėra matęs serialo, tikrai neverta tikėtis, kad bus aišku, kas vykstą. Tiesa sakant, net ir mačius serialą nebuvo labai aišku…
Šio animacinio kino kūrinio bėdos nesibaigia naratyvo problemomis. Tačiau prieš pratęsiant savo griežtą kritiką pirmiausia noriu pagirti kelis sprendimus, kuriuos šis filmas įgyvendino sėkmingai. Pradėsiu nuo apšvietimo. Yra išties labai keista, kad (ypač) Europietiška animacija dažnai nevertina tinkamo apšvietimo svarbos. Taip, šis procesas CGI animacijos technikoje yra labai brangus, ir tikėtina nemažai studijų nusprendžia animacinio projekto apšvietimo darbus įgyvendinti skiriant absoliutų minimumą (ir investuoti tuos pinigus į kitas kūrybos užduotis bei darbus). Tačiau, mano nuomone, būtent tinkamas apšvietimas gali pakylėti bet kokį animacinį vaizdą į visai kitą lygmenį. Todėl labai džiaugiausi šiame kino filme matydamas tinkamai apšviestą naktinį Paryžių, kuris atrodė išties pasakiškai.
Antras įspūdį palikęs elementas buvo išties sėkmingas bendradarbiavimas su „Volkswagen“ įmonę ir animacijoje pristatyti (išties neblogai atrodantys) Boružėlės bei Juodojo katino tematiškai apipavidalinti „Volkswagen Beetle“ automobiliai. Sunku pasakyti kodėl, bet atrodė, kad pasirodžius šiems automobiliams visa kino salė trumpam atgijo ir rodė nuoširdžias nuostabos bei susižavėjimo emocijas. Deja, bet jokia kita filmo vietą nesugebėjo taip išjudinti salėje esančių žiūrovų.
O filmo bėdos? Jų daugybė. Pirmiausia noriu paminėti dainas. Kaip jau minėjau, šis filmas yra miuziklas, todėl dainų jame buvo apsčiai. Tačiau, dėl sunkiai įvardijamų priežasčių, nei viena daina nesugebėjo nei įtraukti, nei priversti ritmingai linguoti žiūrovų. Tai yra labai liūdna, kadangi TV serialo pagrindinė daina (pasirodanti kiekvienos serijos pradžioje) yra beprotiškai įtraukianti ir verčianti niūniuoti ją net nežinant jos žodžių. Taigi, panašu, kad filmo kūrėjams paprasčiausiai nepavyko atkartoti tos sėkmės, kuri juos aplankė kuriant animacinio serialo dainą.
Antra rimta bėda – kūrėjams nepavyko sėkmingai įgyvendinti personažų vidinio augimo. Įdomu pastebėti, kad TV serialas dažnai sulaukdavo kritikos, kad naratyvo protagonistė Marinetė yra Mari Siu – tobulas personažas, kuris neturi absoliučiai jokių ydų, o visi iššūkiai, su kuriais susiduria, tik padeda parodyti, koks tai protingas, geras ir šaunus personažas. Kitaip sakant, personažas neturi jokio vidinio augimo, nes jis jau yra tobulas.
Todėl buvo įdomu pastebėti, kad „Stebuklingosios boružėlės ir juodojo katino“ kūrėjai rimtai priėmė kritiką ir šį kartą nusprendė protagonistei suteikti baimes, kurias ji turėtų įveikti, norėdama įveikti jai tenkančius iššūkius. Bet, deja, ši dalis įgyvendinama kažkaip nerangiai. Pačiame filme yra daug kartų pakartojama, kaip svarbu herojei įveikti savo vidines baimes, tačiau nepasijautė, kad Marinetė išgyventų kažkokį vidinį augimą, kuris leistų tas baimes nugalėti. Ji tiesiog vienu metu jaučia baimę, o kitu – jau nebe.
Galiausiai, buvo labai gaila, kad šio filmo kūrėjai dėl kažkokių priežasčių išmetė naratyvo elementus, kurie būtent ir sukurdavo TV serialo įdomiausias vietas – įvairių Paryžiaus personažų, kurie jaučiasi nuskriausti ar patyrė neteisybę, pavirtimas į chaoso agentus su netikėčiausiomis supergaliomis, ir jų kova su herojais (bei jų pagalbininkais). O tai, kad kiekvienas gali pasiduoti nevilčiai ir pykčiui, buvo ginčytinai svarbiausia serialo žinutė – blogiuku gali tapti bet kas, kai atsiduri situacijoje, kurioje, atrodo, visas pasaulis yra nusiteikęs prieš tave.
O vietoje to gavome labai brangią, tačiau taip pat ir pigesnę „Disnėjaus“ animacinių kūrinių kopiją, kuri prarado prancūziško animacinio serialo žavesį ir nesugebėjo sukurti amerikietiško lygio pramogos.
Apibendrinanti galima teigti, jog ekrane tikrai jaučiasi, kad „Stebuklingoji boružėlė ir juodasis katinas“ yra vienas brangiausių kino kūrinių Prancūzijos istorijoje. Tačiau, deja, spindesys ir ženkliai didesnė skalė, nei matyta TV seriale, negali kompensuoti problemų, kurios atsiranda dėl silpno scenarijaus.
Einant į šį filmą vyliausi, kad po tiek metų animacijos kūrėjai jau bus pilnai pažinę savo personažus bei pasaulį, ir todėl gebės papasakoti istoriją, kurios negalėjo įgyvendinti anksčiau dėl TV serialo limituojančio formato. Tačiau, ką pamačiau, buvo kūrėjų nepasitikėjimas savo jėgomis bei desperatiškas troškimas imituoti kitus. Dėl to labai gaila, kadangi, kai tik pasirodo Europietiška animacija, visuomet tikiuosi dviejų dalykų. Pirmiausią, kad jai pasiseks, o antra, kad pasiseks būtent dėl to, kad tai – unikali (o ne pigesnė amerikietiška) istorija.