fbpx
Lietuvių kino filmai, Reportažai

„Stebuklų lauko“ režisierius stebuklų ieškos sengirėse

Filmo „Sengirė“ kadrai
Filmo „Sengirė“ kadrai

Sėdėti. Ne valandą, ne dvi. Dvylika. Kartais daugiau. Sėdėti medyje, palapinėje. Ir nejudėti. Būtų gerai ir nekvėpuoti, bet tai taip žmogiška. Ir kam? Dėl ko? Mindaugas Survila sutrinka išgirdęs tokį klausimą. Tikriausiai apie tai nei nesusimąsto. Kaip ir filme „Stebuklų laukas“ (šią dokumentinę poemą M. Survila sukūrė 2011 m.), jis stebi, fiksuoja ir dalinasi, tam kad tu, mielas žiūrove, pamatytum, pajaustum ir suprastum. Tik tiek.

Kodėl? Kam? Ir dėl ko?

Gana atšiaurią antradienio pavakarę M. Survila kviečia užsukti į Lietuvos sengires. Kol kas tik fotografijose ar trumpose vaizdo iškarpose. Būsimai antrai savo dokumentinei poemai „Sengirės“ režisierius ruošiasi daugiau nei ketverius metus. Važiuoja dviračiu, tarsi į kalnus lipa į medžius, nardo. Ir kam? „Lietuviai myli gamtą, medžius, pažiūrėkit, jei bandai nukirsti medį, kokie kyla protestai. Žmonės pažįsta medį, kas dieną jį mato, kai kas su juo ir užauga. Jie nėra tik stovinčios lentos, jie namai tūkstančiams organizmų ir ne tik gyvūnams. Šiuo filmu noriu supažindinti žmonės su sengirėmis, jų gyvūnais, augalais, žmonėmis“, – taip viltingai ir šiltai projekto tikslą pristatė M. Survila. Kūrybinė komanda „Sengirę“ įvardina kaip ambicingą ir sudėtingą projektą. Kodėl? Daugelį gyvūnų turi prisijaukinti, vienus iš jų turi galimybę pamatyti tik kelis kartus per metus, dar kitų turi laukti parų paras nejudėdamas keliasdešimties metrų aukštyje. O dar pasiruošimai prieš filmavimą… Bet ar verta? Verta! Mindaugas demonstruoja vieną po kitos gamtos pasaulio kerteles rodančias fotografijas.

Filmo „Sengirė“ kadrai
Filmo „Sengirė“ kadrai

„Filmas ves žiūrovą po girios tankmę, vilkų urvus, kilstels iki erelių lizdo, kvies nerti pažiūrėti povandeninio, prieš tūkstantmečius paskendusio miško ir vėl grąžins į žmogaus namus“, – dėl pusė tūkstančio valandų, praleistų ant medžių, žemės ar po vandeniu gims štai tokia dokumentinė poema „Sengirė“.

Ne iki galo pažintas pasaulis

Kai girdi štai tokius pasakojimus, negali nenuklysti į tuos laikus, kuomet buvai vaikas ar šiek tiek jaunesnis ir per televiziją žiūrėdavai dokumentines juostas apie gamtą, esančią ten, toli – tokią egzotišką, gąsdinančią ar žavinčią. O kur Lietuva? Daug jos fotografijose. Daug jos filmuose, tačiau ten ji – gražus „vaizdelis“ iš paukščio skrydžio, fonas. Dėl to tikrai įdomu pamatyti, kaip gyvena savi. „Stebint žavi tai, kad pamatai tą retai matomą gyvūnų gyvenimą: tarp jų irgi galima įžvelgti hierarchijas – „kietus lyderius“, šeimyninius santykius. Galima vystyti ištisas istorijas“, – susižavėjimo kupinomis akimis dėstė Mindaugas.

Ko dar reikia?

Kol kas Mindaugas Survila jaukinasi viską: vandenį, gyvūniją, sengirių žmones. Sausio pradžioje būkite budrūs – kūrybinė „Sengirės“ komanda pakvies į filmo pristatymą, o visą produkciją išvysime dar po trejų, ketverių metų. Vasario mėnesį M. Survila jau žada „išeiti į girias“. Jei mylite gamtą, kiną, ar tiesiog nesate abejingi Lietuviškai produkcijai, galite padėti/prisidėti prie šio filmo kūrimo. Visa informacija čia.

P. S. būtinai aplankykite www.sengire.lt. Čia Jūsų laukia dosni, tikriausiai Kalėdine Mindaugo Survilos dovana (nemėgstantiems siurprizų pasakau – šiame internetiniame puslapyje galite peržiūrėti „Stebuklų lauką“ nemokamai).

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.