„Steve Jobs“ – portreto studija už širmos (apžvalga)

Trečią kartą per pastaruosius 6 metus žiūrovai turi galimybę išvysti biografinį filmą apie moderniųjų technologijų „dievaitį“ Steve’ą Jobsą. Kol 1999-ųjų televizinis filmas „Silicio slėnio piratai“ (Pirates of Silicon Valley) stengėsi aprėpti ne tik Jobso, tačiau ir Billo Gateso technologinę aušrą, 2013-ųjų „Jobs“, su Ashtonu Kutcheriu priešakyje, koncentravosi būtent į „Apple“ kūrėjo istoriją. Tačiau abu kartus pritrūkta išpildyto „tironiško genijaus“ portreto, tiek scenarijaus, tiek režisūros, tiek ir vaidybos prasme. Būtent todėl, tepraėjus porai metų, kino ekranus pasiekė trečias ir turbūt paskutinis bandymas, kadangi kūrybinis talentas, slypintis už biografinio filmo, yra pernelyg didelis, jog nepasisektų.

Iš pradžių „Sony“ studija norėjo prie projekto vairo pastatyti režisierių Davidą Fintcherį, kuris prieš tai jau turėjo patirties su scenarijaus autoriumi Aaronu Sorkinu, filmuojant „Socialinį tinklą“ (The Social Network, 2010). Tačiau šiam pareikalavus visiškos kontrolės, studijai teko atsisakyti pirminės vizijos. Vietoj to į režisieriaus kėdę sėdo kūrybingasis Danny Boyle‘as, kuris pagrindiniame vaidmenyje norėjo matyti Leonardą DiCaprio. Tačiau šiam pasirinkus dirbti su A. G. Inarritu „The Revenant“, „Sony“ studija pamatė potencialią finansinę nesėkmę, ir projekto buvo visiškai atsisakyta. Netrukus projektą atgaivino „Universal“ studija, išlaikydama scenarijaus autorių ir režisierių, o pagrindinį vaidmenį pasiūlydama Christianui Bale‘ui. Šiam atsisakius, buvo galų gale pasirinktas Michaelas Fassbenderis. Kino industrijoje šitoks katės-pelės žaidimas flirtuoja su skubotumu ir disbalansu tarp minties ir vaizdo, retai pateisindamas lūkesčius.

Nepaisant tradicinio trijų aktų principo, „Steve Jobs“ nesilaiko konvencinės pasakojimo formos ir vaizduoja tris atskirus epizodus. Kiekvienas jų turi individualų indėlį į Jobso portreto formavimą, tačiau visi epizodai vyksta trijų esminių produktų pristatymų užkulisiuose. Pirmoji arka atskleidžia 1984-ųjų „Macintosh“ pristatymo dramatizuotus įvykius, kur žiūrovams pristatomas pirmasis Steve’o Jobso įvaizdis – šaltakraujiškas, priekabus, smulkmeniškas ir viską kontroliuojantis genijus. Antroji pasakoja apie 1988-ųjų jo asmeninio projekto „NeXT“ pristatymą, kuris išplečia istoriją tiek profesine, tiek asmeninio gyvenimo prasme, tačiau išlaiko toliaregiško ir metodiško „dirigento“ portretą. Trečioji arka apžvelgia įvykius prieš 1999-ųjų „iMac“ prezentaciją ir yra emociškai įtempčiausia, atkleidžianti tikrąjį Jobso žmogiškumo pamatą bei deramai uždaranti filmą ten, kur prasidėjo tikrasis „Apple“ šlovės kelias.

„Steve Jobs“ konstanta Aaronas Sorkinas prikausto savo greitakalbiais monologais ir dialogais, kurių vikrumu ir aštrumu jis išgarsėjo „Oskarą“ pelniusiu „Socialiniu tinklu“ bei kritikų liaupsinamu serialu „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom). Sugebėjimas realizuoti nuorodomis prisodrintą ir realybėje beveik neįmanomą greitakalbę pastato Sorkiną ant pjedestalo su tokiais scenarijaus rašymo magais, kaip Q. Tarantino ir broliai Coenai. Scenarijus atrodytų itin pretenzingas, jei ne vaizduojamo portreto charakteris. Jobsas pagarsėjo savo neskrupulingais pasisakymais ir paskaičiuotu cinizmu, todėl yra ideali terpė „sorkiškam“ rašymo manierizmui.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Dinamiškas scenarijus yra efektyvus tik su gaivališka režisūra. Laimei, Danny Boyle‘as yra būtent šios stichijos meistras, ir dialogu paremtas filmas pakreipia žiūrovų dėmesį tinkama kryptimi. Pasižymėdamas savo režisūriniu intensyvumu ir stiliaus inovacijomis tokiuose hituose, kaip „Lūšnynų milijonierius“ (Slumdog Millionaire, 2008) ar „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996), šįkart Boyle‘as išlieka santykinai santūrus. Tai tarnauja filmo naudai, nes režisierius neblaško minties sekos, koncentruodamasis ne į tempą, kuris žiūrovo sąmonę priverčia dirbti viršvalandžius, gaudant kiekvieną greito dialogo niuansą, o į formą. Vis dėlto retsykiais išsprūstančios projekcijos ant sienų identifikuoja režisieriaus stilistinį alkį, tačiau neperžengia numatytos vizijos ribų.

Vizualinis Michaelo Fassbenderio nepanašumas į Steve’ą Jobsą greitai praranda aktualumą, kadangi aktorius visiškai pasineria į personažą. Nei atkartoti manierizmai, nei mintinai išmoktas 180 puslapių scenarijus, neišreiškia atsidavimo vaidmeniui taip, kaip spindintis veržlumas ir nekantrumas kiekviename jo judesyje ir akies žybsnyje. Sužaloti, sudėtingi ir daugiasluoksniai veikėjai Fassbenderiui nėra naujiena. Vaidindamas filmuose „12 vergovės metų“ ir „Gėda“, aktorius išmoko pažinti tamsiausius žmogaus sąmonės demonus. Net ir vaidindamas visuotinai pripažintą, tikrą asmenybę, Fassbenderis nei sekundei nenutolsta nuo arogantiško ir net atstumiančio portreto elementų. Išlaikydamas intensyvumą ir tiesmukiškumą savo pozicijoje, jis yra ne tik įtikinamas, tačiau ir tampa viršesniu už patį žiūrovą. Kaip ir pačiam Steve’ui Jobsui, Fassbenderiui nerūpi kritiški žvilgsniai, ir būtent tai yra taip paveiku.

Tačiau net ir „Oskaro“ vertas vaidmuo nebūtų toks efektyvus, jei ne puiki lydinti aktorių komanda. Tiek Kate Winslet, tiek ir iš „Naujienų tarnybos“ kartu su Sorkinu nužengęs Jeffas Danielsas, yra rimti pretendentai į šių metų apdovanojimų nominacijas. Net ir Sethas Rogenas, paprastai neišlipantis iš savo etatinio tipažo, suvaidina vieną geriausių karjeros vaidmenų. Dialogu paremtas filmas reikalauja charizmos ir energijos, kurias šie aktoriai įneša laiku ir vietoje, pagyvindami ir taip judrų turinį.

Pirmąjį segmentą nufilmavus grūdėta 16 milimetrų juosta, antrąjį žvilgančia 35 milimetrų juosta ir trečią segmentą aukštos rezoliucijos skaitmena, žiūrovui subtiliai sufleruojama technologinė pažanga. Toks režisūrinis sprendimas tėra akcentas, tačiau būtent techniniai subtilumai tiek scenarijuje, tiek ir kameros darbe, daro „Steve Jobs“ malonia ir įtraukiančia kinematografine patirtimi. Apjungus tai su pulsuojančiu ir emocinį tempą palaikančiu kompozitoriaus Danielo Pembertono garso takeliu, filmas atrodo išpildytas ir užbaigtas, ko taip trūko pirmtakuose.

Filmas tampa savo paties formos įkaitu, todėl ne visus užmojus pavykta efektyviai realizuoti. Tėvo ir dukros drama, kuri juda per visus tris segmentus, atrodo pernelyg menkai įkrauta, jog deramai sukrėstų žiūrovą. Dėl to trečiame akte vykstantys apreiškimai atrodo forsuoti ir kontrastuojantys su likusiu filmu. Ryšys tarp Jobso ir jo svarbiausių bendražygių, pakeliui į technologinį Olimpą, yra nepastovus. Kol Jeffo Danielso charakteris išvystomas per geriau suregztas scenas ir dialogus, Setho Rogeno charakteris pasikliauna žiūrovų sentimentalumu, vietoj labiau išvystytos šalutinės siužeto linijos.

Nepaisant nedidelio disbalanso trečiame akte, „Steve Jobs“ veikia pagal iš anksto užprogramuotą kodą: Sorkinas parašo nugludintą ir originalų scenarijų, žaidžiantį su mūsų įprastomis trijų filmo aktų taisyklėmis. Taip pat nebandydamas pateisinti beveik antiherojiškų Jobso sprendimų ir palikdamas pakankamai erdvės žiūrovui rinktis tarp kartėlio ir pagarbos. Boyle‘as puikiai orkestruoja šią makabrišką bravūrą, išlaikydamas kūrybinę fantaziją už pavadžio ir labiau susikoncentruodamas į deramą erdvę kvėpuoti scenarijui. Fassbenderis įtaigiai įkūnija Džobso bekompromisišką genialumą, išlaiko distanciją tarp savęs ir žiūrovo, nupiešdamas individo psichologinį portretą, nematytą nuo 2006-ųjų „Bus kraujo“ (There Will Be Blood) antiherojų Danielį Plainview įkūnijusio Danielio Day-Lewiso. Vis dėlto geriausia filmo eilutė atitenka Setho Rogeno personažui: „Tu gali būti padorus ir gabus tuo pačiu metu. Tai ne dvejetainė sistema“. Budri ir verianti realizacija, subtiliai apibūdinanti filmo visumą.

Filmo anonsas: