Šaltinis – incine.fr
Būtent Howardo Hawkso juosta „Turėti ir neturėti“ (To Have and Have Not, 1944) suvedė niekam nežinomą devyniolikmetę Lauren Bacall su jau tada kino legenda vadinamu, už ją dvidešimt penkeriais metais vyresniu Humphrey Bogartu. Lauren Bacall vaidmuo šiame filme iki šiol dažnai vadinamas ryškiausiu debiutu kino istorijoje.
Už gautą šansą Lauren Bacall visam gyvenimui liko dėkinga antrai Howardo Hawkso žmonai Nancy Slim Keith, pastebėjusiai ją ant „Harper’s Bazaar“ žurnalo viršelio. Kažin, ar ji būtų parodžiusi nuotrauką savo vyrui, jei būtų numaniusi, kad jis pats negalės nuleisti akių nuo jaunos aktorės. Įdomu, kad būtent Nancy tapo Lauren juostoje „Turėti ir neturėti“ vaidinamos herojės prototipu. Holivudo veteranas seniai norėjo įžiebti naują žvaigždę Holivudo padangėje, o Lauren Bacall atitiko visus jo reikalavimus, todėl jis buvo ypač suinteresuotas suteikti jai visas galimybes parodyti savo talentą debiutiniame vaidmenyje. Kai Lauren Bacall paklausė, su ko ji labiau norėtų filmuotis – su Humphrey Bogartu ar Carey Grantu, mergina pasirinko Grantą, tačiau režisierius vis dėlto nusprendė pakviesti Bogartą ir pats to nežinodamas sujungė dvi širdis.
Tarp Lauren ir Bogarto filmavimo aikštelėje užsimezgęs romanas, be abejo, tik padidino visuomenės susidomėjimą pačiu filmu, tačiau tokio įvykių baigties nenumatęs Hawksas netgi pagrasino padaryti viską, kad Lauren atsidurtų blogiausioje Holivudo studijoje. Reikia pastebėti, kad Hawksas gana greitai nusiramino ir jau po metų filmavo juos abu dar viename filme. Kad ir kaip būtų, Hawksas nuo pat pradžių neturėjo jokių šansų, nes Lauren Bacall ir Humphrey Bogartas įsimylėjo vienas kitą vos tik susitikę ir susituokė iškart, kai Bogartui pavyko išsiskirti su savo buvusiąja. Vestuvių proga savo jaunai žmonai jis padovanojo auksinį švilpuką, primenantį garsiausią „Turėti ir neturėti“ sceną, kurioje Lauren herojė ištaria legendinę frazę: „O tu moki švilpti, Styvai? Tai taip paprasta – sudėti lūpas ir švilpti.“ Amerikos filmų instituto parengtame geriausių citatų šimtuke pastaroji užima trisdešimt ketvirtą vietą.
Šaltinis – inemotions.com
Besiruošiant filmavimui Lauren Bacall kiekvieną dieną lavino savo vokalinius sugebėjimus tam, kad jos balsas taptų žemesnis bei gilesnis. Dėl neįprasto aktorės balso tembro netgi pasigirdo gandų, kad filme jos partijas atlieka legendinis Amerikos pop muzikos atlikėjas Andy Williamsas.
Howardas Hughesas pardavė Ernesto Hemingway`aus romano ekranizacijos autorines teises Howardui Hawksui, o pastarasis vėliau perpardavė jas „Warner Bros“ su sąlyga, jei jis pats sės į režisieriaus kėdę. Įdomu, kad pats Hawksas manė, jog „Turėti ir neturėti“ yra prasčiausias Hemingway‘aus darbas, ir nesibodėjo pačiam autoriui į akis išrėžti, jog šis kūrinys – tikrų tikriausia šiukšlių krūva. Pats romano autorius skeptiškai žiūrėjo į ruošiamą ekranizaciją ir netgi susilažino su režisieriumi, kad jam nepavyks ekranizuoti šio kūrinio. Adaptuojant scenarijų prisidėjo ir kitas garsus rašytojas, „Kai aš gulėjau mirties patale“ autorius, Williamas Faulkneris, tad titruose galima buvo nurodyti net du Nobelio premijos laureatus. Galiausiai iš originalaus siužeto buvo nuspręsta palikti tik kai kurių personažų vardus, jų charakterių bruožus bei patį filmo pavadinimą, o didžioji filmo dialogų dalis buvo sugalvota filmavimo aikštelėje.
Simboliška, kad režisierius juostoje „Turėti ir neturėti“ parodo, kaip moteris savo buvimu gali pakeisti vyro gyvenimą. Bogarto herojus turi nedidelę valtį, kuria plukdina atvykstančius turistus. Jis neturi šeimos, jo nedomina politika ir vykstantis karas, o vienintelis turimas draugas – vietinis alkoholikas. Tik pažintis su žavia mergina, vagiančią pinigines iš baro lankytojų, priverčia jį ryžtis tokiems dalykams, apie kuriuos jis anksčiau net nesusimąstydavo. Būtent tokia moterimi Humphrey Bogarto gyvenime tapo ir Lauren Bacall.
Lauren Bacall ir Humphrey Bogartas – neabejotinai viena gražiausių klasikinio Holivudo porų tiek filmavimo aikštelėje, tiek už jos ribų. Po „Turėti ir neturėti“ sėkmės, jie kartu suvaidino dar trijuose filmuose – „Gilus sapnas“ (The Big Sleep, 1946), „Tamsus kelias“ (Dark Passage, 1947) bei „Key Largo“ (Key Largo, 1948), padovanodami žiūrovams neįkainojamas progas vėl ekrane pamatyti mylimą duetą. Įrodydami, kad tikrai meilei nesvarbus amžiaus skirtumas, jie kartu nugyveno dvylika metų, kuriuos vėliau savo atsiminimuose Lauren Bacall pavadins laimingiausiais jos gyvenime. Išskirti juos sugebėjo tik Bogarto mirtis. Į karstą Lauren jam padėjo tą patį auksinį švilpuką.
