Šaltinis – outnow.ch
Apie „Nepaprastą kelionę“ (Everything is illuminated, 2005) norisi kalbėti dėl kelių priežasčių. Viena jų džiugina, kita – liūdina.
Šiuo metu Ukrainoje tvyro sumaištis, baimė ir skausmas. Praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos (ES) tarybai, dabar jau buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga. Tai įžiebė Ukrainos piliečių pyktį, kuris ilgainiui išaugo į didžiulio masto eisenas, protestus, vėliau pareikalavusius daugybės piliečių kraujo ir mirčių.
Rusijos valdžia, kaip įmanydama siekia išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje, todėl nuvertus buvusį Ukrainos prezidentą, konfliktas tik dar labiau paaštrėjo – Krymą užėmė Rusijos kariai. Įtampos amplitudė auga ir baiminamasi, kad gali kilti karas. Kol kas čia tašką ir padėkime.
Kita naujiena džiugi. Kovo 24 dieną Vilniuje turėjo įvykti garsios Niujorko gypsy punk stiliaus grupės „Gogol Bordello“ koncertas. Deja, vienas jos narys susilaužė ranką, todėl koncertas kuriam laikui nukeltas.
Visą tai miniu todėl, kad pagrindinis šios grupės vokalistas Eugenas Hutzas atliko vieną pagrindinių vaidmenų „Nepaprastoje kelionėje“. Nors grupė susikūrė dar 1999 m., tačiau tik po šio filmo sėkmės stipriai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Visa grupė pasirodė ir filme, kaip polkos grupė, ir atliko epizodinį vaidmenį. Filmo titruose nuskamba ir garsiausia jų daina „Start Wearing Purple“.
Apskritai visame filme gausu Rytų Europos muzikos ritmų, kurie sukuria tam tikrą nuotaiką filme. Net ir nežiūrėjus filmo, verta paklausyti visą šio filmo muzikinį takelį. Greičiau kils noras pažiūrėti ir filmą. Dalinamės filme skambėjusiomis melodijomis.
Mažai kas žino, kad šis filmas, tai aktoriaus Levo Schreiberio režisūrinis debiutas. Mes L. Schreiberį geriau pažįstame kaip mušeiką, mačo, partizaną, kuris lakstė ir po Panerių mišką, ir mūsų sostinės senamiestį, kai filmavosi su aktoriumi Danieliu Craigu (dabartiniu Džeimsu Bondu) filme „Pasipriešinimas“ (Defiance, 2008).
„Nepaprasta kelionė“ pastatyta Jonathano Safrano Foerio novelės motyvais. Filme pasakojama apie tai, kaip viską kolekcionuojantis Džonatanas (Elijah Wood) bando išsaugoti šeimos atmintį: atvirukus, nuotraukas, plaukus, saują žemių, gumą. Visa tai sudeda į atskirus maišelius ir pakabina ant sienos. Tačiau viskas apsiverčia, kai jis iškeliauja ieškoti moters į Ukrainą, kuri 1942 m., per Antrąjį pasaulinį karą, jo senelį išgelbėjo nuo nacių.
Jeigu matėte filmą „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ (Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan, 2006) iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad tai labai panašios stilistikos filmas.
Amerikiečio kelionė ir čionykščio asistavimas visos kelionės metu. Vėlgi matome, kaip susiduria skirtingos kultūros, klišės, Rytų Europos valstybių stereotipai ir t. t. Tačiau filmas neapsiriboja vien paviršutinišku humoru ir žengia toliau – pradedamas nuo linksmo ir kikenti verčiančio humoro, ilgainiui jis virsta visai nebloga drama.
Šaltinis – tasteofcinema.com
Šiuo atveju „Borato“ personažą atitinka pagrindinis „Gogol Bordello“ vokalistas Eugenas Hutzas – jis amerikiečio kelionės vadovas . Kartu į kelionę vyksta ukrainietis jo senelis ir kalytė.
Filme galima mėgautis ne tik įdomiu ir slavišku E. Hutzo tarimu, kuris specialiai dar labiau šaržuojamas, tačiau ir itin gražiais Ukrainos vaizdais. Garsi šio filmo scena, kuriame matome didžiulį saulėgrąžų lauką, primena dailininko Vincento van Gogo tapybos darbus.
Vietos čia trumpam randa net ir plačiai žinomas miestas vaiduoklis Pripetė, kuriame sprogo Černobylio atominė elektrinė. O tai vertinama vėl šaržuojant: „Kas dėl to kalti?, – klausia amerikietis, – „Sovietai“, – atsako ukrainietis. Tuomet amerikietis neištveria nepaklausęs: „Kas nutiko?“ Ukrainietis ironiškai nutęsia: „Išsikovojo nepriklausomybę…“.
Sutapimas ar ne, bet aktorius E. Woodas nešioja tokio pat stiliaus akinius kaip ir tais pačias metais pasirodžiusiame filme „Nuodėmių miestas“ (Sin city, 2005), kuriame jis vaidina maniaką. „Nepaprastoje kelionėje“ E. Woodo personažas bijo šunų, o „Nuodėmių mieste“ jo personažas suvalgomas šuns.
Šaltinis – sharewallpapers.org
Artėjant prie apibendrinimo, galima pasakyti, kad šis filmas aktualus ir Lietuvai. Filme Ukraina šaržuojama kaip valstybė, sunkiai besiskinanti kelią į modernų pasaulį. Ne taip seniai tapome laisvi, atkūrėmę Nepriklausomybę, tad galima įžvelgti tam tikrų panašumų.
Žiūrovas gali pastebėti senus ir griūvančius pastatus, rūdijančią karo techniką, kitą metalo laužą, fragmentą, kaip sušaudomi žydai. Tai puikiai perteikia ir mūsų įsišaknijusias piktžaizdes, traumas ir baimes, kurias dar ilgai bandome ignoruoti. Įdomu stebėti ir Vakarų, ir Rytų kultūras, kurios filme itin stipriai išryškintos. Regime ne tik Vakarų požiūrį į Rytus, kuris mums dažniausiai kelia šypseną, tačiau ir Rytų požiūrį į Vakarus.
Ir vis dar negalime suprasti, kaip Vakarai gali būti tokie atitrūkę nuo realaus pasaulio, skraidžioti padebesiais, pasiklysti tarp racionalumo ir naivumo.
Filme galime įžvelgti minčių, kad posovietinei Ukrainai vis dar sunku surasti savąją šalies tapatybę (tai svarbu ir dabar esant tokiai situacijai Ukrainoje). Sunkiai savo tautos tapatybės vis dar ieškome ir Lietuvoje.
