Šaltinis – butler.eu
„Aukojimas“ (Offret/The Sacrifice, 1986) – paskutinis iš septynių sukurtų Andrejaus Tarkovskio pilnametražių filmų. Dažnai apibūdinamas kaip lyrinis poetas, režisierius mirė tais pačiais metais, kai kino teatrus išvydo jo kūrinys. Sunkiai sirgdamas plaučių vėžiu, A. Tarkovskis nepasirodė Kanų festivalyje, kur filmas laimėjo net keturis apdovanojimus. Jis gavo ir BAFTA apdovanojimą kaip geriausias užsienio filmas. Taigi, kuo šis filmas toks ypatingas?
Pirmiausiai pradėkime nuo scenarijaus. Idėja sukurti šį filmą Tarkovskiui gimė dar prieš „Nostalgiją“ (Nostalghia, 1983), kai režisierius gyveno Sovietų Sąjungoje. Pirmuosiuose juodraščiuose pagrindinį veikėją nuo mirtinos ligos turėjo išgelbėti naktis, praleista su ragana. Kaip pats autorius sakė, jį domino harmonija, jin ir jan, kuri atsiranda tik per aukojimą ir meilės akto metu. Kai daktaras praneša, kad Alexanderis serga vėžiu, paštininkas Otto liepia jam naktį praleisti su antgamtiškų galių turinčia tarnaite Marija. Atlikęs šį aktą, veikėjas pasveiksta ir pabėga kartu su ragana, vilkėdamas tik savo senąjį paltą. Tačiau galutiniame scenarijaus variante Alexanderis praleidžia naktį ne dėl savo ligos, bet dėl prasidėjusio Trečiojo pasaulinio karo, taip norėdamas išgelbėti visą žmoniją ir savo artimuosius nuo šio siaubo.
Šaltinis – divxclasico.com
Rašydamas šį scenarijų Tarkovskis galvojo apie pagrindinį vaidmenį atlikusį Erlandą Josephsoną. Jis vaidino ir kitame Tarkovskio filme „Nostalgija“. Jau šiame filme juntama apokaliptinė nuotaika, kuri labiau išplėtojama „Aukojime“. Erlando veikėjas Domenico „Nostalgijos“ pabaigoje susidegina aikštėje, protestuodamas prieš supuvusią visuomenę. Jis aukoja save, kad kiti pagaliau išgirstų tiesą. „Aukojime“ jis taip pat atlieka šį aktą, tačiau jau aukodamas ne savo kūną, bet sielą. Jeigu esate matę daugiau nei vieną režisieriaus filmą, juose galite išvysti ne kartą pasikartojančius motyvus. „Aukojimo“ pabaigoje Alexanderis sudegina savo šeimos namą. Panaši scena yra ir „Veidrodyje“. Ten matome tą patį medinį namą, liepsnojantį tarp medžių dar tik pačioje filmo pradžioje. Tai – paties Tarkovskio namai, kuriuose jis praleido vaikystę.
Režisierius visuose savo filmuose įterpė bent dalelę savo asmeninio gyvenimo. Įdomus faktas – filmuojant „Aukojimą“ namas nuo pat pamatų buvo pastatytas Gotlando saloje. Net medžiai, supantys jį, buvo atvežti iš kitur ir persodinti. Ar žinojote, kad padegimo sceną teko filmuoti du kartus? Pirmą kartą, kai namas buvo sudegintas iki pat pamatų, filmavimo medžiaga neįsirašė, todėl komandai teko iš naujo pastatyti lygiai tokį patį namą ir vėl jį padegti.
Šaltinis – neogaf.com
Filme galite išvysti daug simbolių bei maldos motyvų. Pats režisierius viename savo paskutinių interviu su Charlesu H. De Brantesu teigė, kad filmą galima interpretuoti įvairiai: „Todėl, pavyzdžiui, žiūrovams, kurie domisi įvairiais antgamtiniais reiškiniais, filme svarbiausiu dalyku taps paštininko ir raganos santykiai, juose jie įžvelgs pagrindinį veiksmą. Tikintieji pirmiausia pastebės Aleksandro maldą, kreipimąsi į Dievą, jiems viso filmo siužetas plėtosis aplink šią temą. Ir galiausiai trečios kategorijos žiūrovai, neturintys nusistovėjusių įsitikinimų, tiesiog pasakys, kad Aleksandras yra ligonis, psichiškai nestabilus žmogus.“
Pats Tarkovskis rėmėsi Voltero idėja – jeigu nebūtų religijos, žmogus turėtų ją sukurti. Režisieriui tai buvo vienintelis tikras dalykas, kuris gali išgelbėti žmogų nuo pražūties. Todėl, net ir prabėgus beveik trisdešimčiai metų nuo šio filmo pastatymo, „Aukojimas“ savo daugiasluoksniu siužetu gali dar daug ką pasakyti žiūrovams.
Filmo ištrauka: