Stop kadras #5 „Saldus gyvenimas“

Federikas Fellinis. Šį vardą turbūt girdėjo kiekvienas kino mėgėjas. Italų režisieriaus įtaką kino pasaulyje liudija penki „Oskarai“ ir begalė kitų laimėjimų. Kiekvienas jo filmas yra vertas dėmesio, o šį vakarą susikoncentruosime į „Saldų gyvenimą“ (La Dolce Vita, 1959). Apie ką šis Fellinio darbas? Tai pasakojimas apie žurnalistą, kuris eikvoja savo talentą gyvendamas nerūpestingai, besilankydamas aukštuomenės vakarėliuose, leisdamas dienas tarp elito atstovų bei mėgaudamasis gyvenimo teikiamais malonumais. Siužetas neatrodė labai sudėtingas ar kuo nors ypatingas, tačiau Vatikanas prieštaravo juostos demonstravimui plačiuosiuose ekranuose. Kodėl? Atsakymą sufleruoja jau pirmieji filmo kadrai – Jėzaus statula absurdiškai gabenama sraigtasparniu. Katalikų Bažnyčia šį epizodą traktavo kaip Kristaus antrojo atėjimo parodiją.

• Filme vaizduojama ydinga Romos aristokratija. Tai dar vienas akmuo į Vatikano daržą, nes manoma, kad Romos aristokratija yra labai artima bažnyčiai. Dėl šių ir kitų priežasčių, kurias sužinosite pažiūrėję filmą, Vatikano laikraštis „Romos apžvalgininkas“ (L`Osservatore Romano) pasmerkė kinojuostą 1960 metais. Taip pat buvo parašytas dar vienas filmą kritikuojantis straipsnis pavadinimu „Bjaurus gyvenimas“.

• „Saldus gyvenimas“ buvo uždraustas Ispanijoje ir buvo parodytas tik 1981 metais, praėjus šešeriems metams po Franko mirties.

• Pagrindinio veikėjo vaidmeniui prodiuseriai aktyviai siūlė Paulą Newmaną, jie teigė, jog Marcello Mastroiannis „per švelnus ir geras; šeimos vyras, nepanašus į moterų viliotoją“. Tuo tarpu Fellinis atsisakė kviesti pasaulinio masto žvaigždę į savo filmą ir pasakė Mastroianniui, jog „tu man reikalingas, nes tavo paprastas ir niekuo neišsiskiriantis veidas“. Marcellį šokiravo toks teiginys ir taip pat nustebino, jog Fellinis pasirinko jį vietoj Paulo Newmano. Ir ką jau čia slėpti – jam patiko siūlomas vaidmuo bei scenarijus!

• Po filmo „Saldus gyvenimas“ pasirodymo,  žodynuose atsirado naujas terminas – paparacas. Fotografo, kuris yra pagrindinio veikėjo Mercello draugas, vardas Paparazo. Fellinis aiškino, jog žmogų tokiu vardu jis buvo sutikęs Kalabrijoje (pietų Italijoje), kur graikiški vardai yra ganėtinai dažni. Taip pat įdomu, jog žodis „paparazzo“ viename iš italų kalbos dialektų reiškia žvirblį. Fellinis sakė, jog fotografai, lakstantys paskui įžymybes, primena jam žvirblius.

• Paklaustas, kaip gimė filmo idėja, Fellinis atsakė, jog vienais metais mados besivaikančios moterys Romoje atrodė kaip didelės vaikštančios gėlės. Juostoje galima pamatyti kelis ekstravagantiškus kostiumus bei apdarus.

• Filmuojant garsiąją sceną prie Trevi fontano, režisierius skundėsi, jog vanduo atrodo purvinas. Skandinavijos oro linijų bendrovės (Scandinavian Airlines System – SAS) atstovas sugebėjo parūpinti specialių žalių dažų (tokie naudojami lėktuvui leidžiantis ant vandens avarijos atveju). Vanduo fontane buvo nudažytas ir Fellinis liko patenkintas.

• Scenos prie fontano (tiksliau jame) buvo filmuojamos kovo mėnesį, kai naktys vis dar buvo šaltos. Režisierius viename iš interviu pasakojo, jog Anita Ekberg stovėdavo šaltame vandenyje daugybę valandų be jokių priekaištų. Tuo tarpu Marcello Mastroiannis nepaprastai šalo ir dėl to  po rūbais vilkėjo naro kostiumą, bet ir to buvo negana. Vis dar šaldamas, jis išgėrė visą degtinės butelį ir filmavimo metu buvo visiškai girtas.

Taigi verdiktas – žiūrėkite ir grožėkitės!