Miuziklai. Vieni jų negali pakęsti, kiti juos dievina, bet daugelis sutiks, kad abejingų šio žanro filmams beveik nėra. Tikime, kad abejingų (gerąja šio žodžio prasme) nepaliks ir šios savaitės filmas – „Dainuojantys lietuje“ (Singin‘ in the rain, 1952).
Nors šią 1929 metų dainą žino visi (juk ir šio filmo pavadinimą sunkoka perskaityti neniūniuojant melodijos), bet pats filmas, bent jau Lietuvoje, nėra gerai žinomas. Tai keistoka, nes būtent ši kino juosta yra viena ryškiausių miuziklo žanro pavyzdžių. AFI (Amerikos kino instituto) 2007 metais sudarytame geriausių visų laikų Amerikos kino filmų šimtuke juosta „Dainuojantys lietuje“ užėmė garbingą penktąją vietą.
Šio miuziklo scenarijus parašytas jau po to, kai buvo išrinktos dainos, kurios turėjo skambėti filme. Kūrėjų užduotis buvo sukurti tokį scenarijų, kuriam šios dainos tiktų. Manoma, kad jiems visgi pasisekė tai padaryti. Apie patį siužetą, meilės istoriją, Holivudo žvaigždių gyvenimą nekalbėsime, bet paminėsime ne ką mažiau svarbesnę siužeto dalį.
Šiame judesio, šokių, muzikos ir spalvų kupinam filme pasakojama nespalvotojo nebylaus kino istorija. Tiksliau būtų sakyti, jo istorijos pabaiga. Žiūrovų pirmas pamatytas pilnametražis kino filmas su sinchronizuotais dialogais – „Džiazo daininikas“ (The Jazz Singer, 1927) – aukštai pakėlė kartelę ir filmo herojams nebeliko nieko kito kaip prisitaikyti dirbti su mikrofonais ir kita garso technika. Juk anksčiau Donas Lockwoodas (vaidina Gene Kelly ) ir Lina Lamont (vaidina Jean Hagen) vaidindami nebyliajojo kino meilės scenas galėjo kalbėti bet ką, tai iliustruoja šmaikšti meilės scena:
Don Lockwood: I’d like to break every bone in your body.
Lina Lamont: You and who else, you big lummox?
Director: Now kiss her, Don. That’s it. More. Great! Cut!
Lina Lamont: You couldn’t kiss me like that and not mean it just a teensy-weensy bit.
Don Lockwood: Meet the world’s greatest actor.*
Šis – to ką girdime ir to ką matome – nesutapimo motyvas filme pasikartoja ne vieną kartą. Tai pastebime ir pačioje filmo pradžioje, Donui Lockwoodui pasakojant savo sėkmės istoriją.
Žiūrint filmą neįmanoma nustoti stebėtis. Žavi tiek kostiumų įvairovė, tiek grožis, tiek patys aktoriai, kurie įkūnija ir komikus, ir šokėjus, ir dainininkus.
Nepaisant plačių aktorių šypsenų, viskas buvo kur kas sunkiau nei atrodo. Aktorė Debbie Reynolds, vaidinusi Kathy Selden, nebuvo patyrusi šokėja, ji buvo gimnastė. Kalbama, jog būtent dėl šokių patirties stokos Gene`as Kelly taip įžeidė jaunąją aktorę, kad ji filmavimo aikštelėje netgi verkė pasislėpusi už pianino. Ten ją ir rado Fredas Astaire‘as, žymus šokėjas, ir pasisliūlė pamokyti. Po keletos metų, Debbie yra pasakiusi: „Dainuojantys lietuje“ ir gimdymas man buvo du sunkiausi dalykai gyvenime“.
Bet ne jai vienai buvo sunku. Filmuojant šokį „Singin‘ in the rain“ teko įveikti keliss techninius sunkumus – filmavimas vyko ne naktį, bet dienos metu, todėl patalpas teko uždengti milžinišku juodu brezentu, lubose reikėjo įtaisyti vandens purkštuvus ir įveikti dar vieną iššūkį – gauti vandens, kadangi Culver City miestelyje filmavimo dieną jo siaubingai trūko. Dėl to šokio filmavimas užtruko dar vieną dieną, kurios metu Gene`as Kelly jau sirgo ir turėjo 39oC temperatūros. Vis dėlto jis ryžosi atlikti „Singin‘ in the rain“ numerį, kuris buvo nufilmuotas iš pirmo karto – tą sėkmingą bandymą ir matome filme.
Akorius Donaldas O‘Connoras, vaidino pagrindinio veikėjo geriausią draugą Cosmo, ko gero pozityviausią herojų, kuris visą laiką lieka už kadro. Filme jis atliko „Make ‘Em Laugh“ šokį. Kol buvo fimuojamas numeris, jis surūkydavo po keturis pakelius cigarečių per dieną. Kartą po visą dieną trukusių filmavimų ant betoninių grindų, kai viskas turėjo būti baigta, paaiškėjo, kad kameros apartūra nebuvo patikrinta ir scena nebuvo įrašyta, tad nepaisnt aktoriaus nubrozdinimų ir mėlynių viską teko kartoti iš naujo. Tiesa, tais laikais, šeštajame dešimtmetyje, Donaldas O‘Connoras nebuvo laikomas nei labai talentingu aktoriumi, nei geru šokėju.
Sunku patikėti, bet daugelis šokių nublanksta prieš vieną paskutiniųjų, kuriame rodoma į Niujorką atvykusio vaikinuko istorija.
Jau per pirmas sekundes žiūrovas supranta, kad tai bus kažkas didingo. Šiuo šokiu atskleidžiama istorija trunka apie penkioliką minučių. Joje netrūksta nieko. Pasakojama jauno vaikino iš didelio miesto sėkmių, praradimų, atradimų ir meilės istorija. Ji kainavo penktadalį viso filmo biudžeto.
Apie kiekvieną šio šokio segmentą galima būtų pasakoti atskirai. Viena įsimintiniausių dalių yra šokis su vualiu. Lyg abstarkčioje beribėje erdvėje, saulėlydžio ar saulėtekio metu, šoka du įsimylėjėliai.
Ši scena taip pat buvo didelis iššūkis atlikėjams. Penkiasdešimties pėdų (daugiau nei 15-os metrų) ilgio Kinijos šilko vualis varžė Cyd Charisse judesius. O stiprus vėjas, kuris buvo pučiamas lėktuvų varikliais, paprastą stovėjimą pavertė ne tokiu jau ir lengvu uždaviniu, o ką jau kalbėti apie šokimą.
Filmavimo grupės bei aktorių pastangos liko ne visiškai įvertintos ir filmas nesulaukė didelio pasisekimo Amerikoje. Nepaisant to, praeitais metais 60-metį šventęs miuziklas, yra vienas ryškiausių ir įdomiausių šio žanro darbų.
P. S. Ištikimi rubrikos skaitytojai maloniai nustebs sutikę kitos, jau anksčiau aprašytos juostos veikėją šiame filme.
*Donas Lockwoodas: Aš norėčiau sulaužyti kiekvieną tavo kūno kaulą.
Lina Lamont : Tu ir kas dar, tu didelis stuobry?
Režisierius: Dabar pabučiuok ją, Donai. Taip. Daugiau. Nuostabu! Stop!
Lina Lamont: Tu negali manęs taip bučiuoti, lyg tai visiškai nieko nereikštų.
Donas Lockwoodas: Susipažink su geriausiu aktoriu pasaulyje.
