GPĮ archyvas
Sveiki atvykę į Stounhersto beprotnamį. Kaip jis atrodo? Apsuptas tirštų debesų, susimaišiusių su dar tirštesniu rūku. Tai labai didingas pastatas, iš kurio net kelių šimtų kilometrų atstumu girdisi kenčiančių bepročių aimanos. Kaip suprantate – filme „Stounhersto beprotnamis“ (Stonehearst Asylum, 2014) neišvengta visiems gerai žinomų klišių.
Klišės yra vienas tų dalykų, kuris žiūrint filmus labai erzina, ypač erzina tuomet, kai pažiūrėjęs reklaminį klipą susijaudini ir visiems bėgi sakyti: „Bus geras filmas!“, bet po to paaiškėja, kad gera buvo reklama, o ne filmas. „Stounhersto beprotnamį“ Bradas Andersonas sukūrė remdamasis Edgaro Allano Poe kūryba. Vien dėl šio fakto nebuvo pikta dėl prie beprotnamio vartų karkiančių didžiulių juodų varnų. Tačiau pikta buvo dėl to, kad režisierius persistengė vaizduodamas veiksmo vietą ir beprotnamio gyventojus. Visa kita – palikta tekėti sava, beprotiška vaga. Bet nebūkite užliūliuoti mano karčių ir turbūt neaiškių kalbų. Filmo scenarijus nėra prastas. Oi ne. Tai labai gera istorija – masinanti, trikdanti, netgi priverčianti susigėsti ir pagauti save „prijaučiant“ blogiukams.
GPĮ archyvas
Į Stounhersto beprotnamį atvyksta jaunas, ryžtingas daktaras iš Oksfordo Edvardas Niugeitas (Jim Sturgess). Atvyksta mokytis iš geriausio daktaro bei beprotnamio vadovo Silo Lambo (Ben Kingsley). Oi, ir nepamirškime visos istorijos šerdies – žavios, gundančių lūpų, akių, stoto, tačiau šiek tiek „išprotėjusios“ Elizos Greiv (Kate Beckinsale). Nieko daugiau pasakoti negaliu, nes kiekvienas mano parašytas žodis, bus svarbios filmo dalies išpasakojimas (spoiler). Veiksmas vyksta labai greitai, kažkodėl atrodo, kad bepročių beprotnamyje daugėja. Daugėja ir logiškai nepaaiškinamų šuolių scenarijuje. Tiek to.
Vaidyba šiame filme taip pat nėra įtikinanti ar prikaustanti. Benas Kinglsey atrodo sutiko čia vaidinti, nes padaugino škotiško viskio, o kai atsigavo, buvo per vėlu pasakyti „ne“. Kate Beckinsale daugiau vaidino akimis ir iškirpte. Galbūt vis dar nesugebėjo „išeiti“ iš vampyrės vaidmens „Kitame pasaulyje“ (Underworld, 2003)? Jos šaltumas ir gilūs atodūsiai arba kartkartėmis išsprūstantys „stipresni žodžiai“ erzino ir nei kiek neįtikino, kad serga, ar išvis ką nors jaučia.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas – Jimas Sturgessas bent jau stengėsi ir jam visai gerai sekėsi. Buvo ir kitų, visai neblogai suvaidintų personažų, bet tik jiems pasirodžius, jie kur nors staiga pranykdavo. Užtat režisierius suteikdavo galimybę bent kelis kartus stambiu planu pasirodyti tiems, kurie mokėjo garsiausiai rėkti ir labiausiai išpūsti akis. Nes juk tik taip ir elgiasi bepročiai, tiesa? Toks veikėjų pateikimas prieštarauja pačiai istorijos esmei – mes teisiame, išstumiame iš visuomenės tuos, kurių nesuprantame, ar kurie nėra tokie, kaip mes. Tai nuodėmė! Už tai kas nors turi sumokėti (ir sumokės – spoiler).
GPĮ archyvas
O žvelgiant siauriau – kad ir kaip tai skambėtų keistai, tai istorija apie beprotišką meilę. Beprotišką – tiesiogine ta žodžio prasme. Bet pažadu, kad ji jus erzins ir atrodys neįtikima ir visiškai nereikalinga. Tiek to.
Summa summarum. Ši istorija – tikrai įdomi: siužeto vingiai, persipynę beprotnamio gyventojų istorijos, socialinė tematika, trileris, paslaptingumas, keli siužeto sluoksniai, kurie pabaigoje tampa vienu dideliu nesusipratimu. Režisieriaus noras vizualiai išreikšti simpatijas Edgarui Allanui Poe – nebuvo pats geriausias sprendimas, nes viskas atrodė nenatūraliai, priminė pasaką, o ne tikrą beprotnamį. Muzika taip pat – spėkit kokia? Styginiai ir bepročių šūksniai.
Bradas Andersonas yra režisavęs tikrai geresnių filmų, kuriuose įtampa groja Jūsų nervais, kuriuose iš aktorių reikalaujama maksimumo, kuriuose svarbu ne tik vizualizacija, bet ir pačios istorijos pateikimas, logiškumas. Nežinia, kas šį kartą jam pakišo koją. Gal meilė?
Filmo anonsas:
