Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Kovo 7-8 dienomis Vilniuje įvyko jau tradicija tapęs tarptautinis studentų „Šoblės kino festivalis“.
Renginio organizatoriai džiaugėsi, kad kaip ir kasmet festivalis sukvietė tiek kino mėgėjų, kiek salėje net nepavyko sutalpinti – netrūko ir stovinčių, ir sėdinčių ant žemės ar palangių, ar kitų kampelių beieškančių žiūrovų bei jų augintinių – atvyko ir pora šunų.
Pirmąją festivalio dieną buvo pristatyti lietuvių darbai, o žiūrovai buvo kviečiami balsuoti ir išrinkti savo favoritus. Daugiausiai laurų susišlavė Tomo Gvozdo filmas „E621“ bei Domo Petronio „GAGARIN“, o geriausia operatore pripažinta Vismantė Ruzgaitė už filmą „Andalūzijos šuo“.
Antroji festivalio diena buvo skirta užsienio studentų darbams. Būtent šioje festivalio dalyje man ir teko dalyvauti, kitaip nei pernai, kai teko stebėti lietuvių darbus. Matyt, taip vieni metai atsveria kitus.
Tarp užsienio studentų darbų įžvelgiau kelias ryškias tendencijas, kūrybos kryptis – viena, sakykime, vietovių reprezentacija, gerokai įkvėpta tokių filmų kaip Rono Fricke`s „Samsara“ (2011).
Štai vienas festivalio pavyzdžių – esto Aigaro Valso darbas „Badass Yuki America“
Kita ryški kryptis – asmenybių portretai. Jie įvairūs tragiški, keisti, nestandartiniai personažai, jų dienos, gyvenimo vaizdavimas. Vienas egzotiškiausių ir nemažai šypsenų sukėlusių šios kategorijos filmų – Tato Kotetishvili (Gruzija) darbas „Watermelon“. Tai trumpas pasakojimas apie Gruzijos arbūzų pardavėją, vieną karščiausių vasaros dienų nusprendusį pardavinėti arbūzus viename rečiausiai važinėjamų vietovės kelių. Kad ir kaip būtų, netrukus atsirabda ir konkurentas – kitas arbūzų pardavėjas, kitoje gatvės pusėje. Lengvai ironiška. Deja, viso filmo rasti nepavyko, čia tik trumpas anonsas.
Įvairūs visuomenei rūpimi klausimai, tokie kaip homoseksualumas, taip pat buvo nagrinėjami festivalyje, gal kiek šokiruodami žiūrovus perdėtu atvirumu. Reikia pripažinti, kad kai kurie filmai, galbūt dėl tolimo lietuviams ir ne taip aktualaus kultūrinio, politinio konteksto, buvo nuobodoki. Kai kuriems trūko įdomesnės idėjos, tačiau kritikuoti techninės filmų pusės nepavyktų – visi filmai itin aukštos kokybės.
Bene daugiausiai aplodismentų iš užsienio šalių programos sulaukė animacija. Vienoje pavadinimu „Life is a bitch“ ironiškai pateikiami nesėkmingi bandymai nusižudyti, kitoje – slovako Andrejaus Gregorčoko darbe pavadinimu „Lighta“ pasakojama apie elektros lemputę vardu „Lighta“. Filme nagrinėjama nemažai globalinių problemų, tokių kaip elektros taupymas, atsinaujinančių elektros šaltinių panaudojimas, o herojai, įgarsinti tikrai juokingais balsais, nuolatos linksmino žiūrovus. Gaila, bet ir šis filmas nėra publikuojamas internete, tėra tik jo anonsas, bet vis šis tas…
Apibendrinant tikrai galiu pasidžiaugti, kad kasmet Lietuvos ir pasaulio kino akademijos „kepa“ gausybes perspektyvių studentų, šie – daugybę vis kokybiškesnių filmų, kurie aplanko ir tokius tarptautinius festivalius kaip „Šoblė“.
