Jeigu būčiau ėjusi į šį filmą prieš kokius šešerius metus, galvočiau, kokia nuostabi meilės istorija, ir svajočiau apie tokį vaikiną. Dabar – tai dar viena banali istorija, bandanti sužaisti jaunų mergaičių jausmais ir iš to užsidirbti pinigų. Tikriausiai nereikėjo apžvalgos pradžioje parašyti savo verdikto, bet, galbūt, kartais tai ir yra tai, kas sudomina skaitytoją.
„Su meile, Rouzė“ (Love, Rosie, 2014) režisuotas dar nelabai žinomo, o gal tokiu ir liksiančio vokiečių režisieriaus Christiano Ditterio. Tačiau patys aktoriai gerai pažįstami jaunesnės kartos žiūrovams. Samą Clafliną tikrai žino „Bado žaidynių“ gerbėjai, kurie, manau, nepraleido ir šio filmo premjeros. O Lilly Collins, atrodo, ir toliau negali nevaidinti kartais gan lėkštose meilės istorijose (ir ne tik).
Rouzė ir Aleksas – geriausi draugai nuo pat vaikystės. Kartu lankė mokyklą, sėdėdavo tame pačiame suole, taip pat drauge leisdavo laiką po pamokų. Aleksas pasakodavo keistus savo sapnus, o Rouzė su susidomėjimu jų išklausydavo. Per aštuonioliktą jos gimtadienį atrodė, kad tarp judviejų įsižiebė romantiški jausmai, tačiau per didelis alkoholio kiekis viską nugramzdino užmarštin. Per mokyklos šokius jaunuoliai pasirinko eiti su skirtingomis antrosiomis pusėmis ir toliau stengėsi ignoruoti savo jausmus. Praėjus kiek laiko po šių šokių, Aleksas pranešė, kad gavo Harvardo stipendiją, ir išvažiuoja į Bostoną. Taip pat jis tikėjosi, kad kartu važiuos ir Rouzė. Bet ji turėjo kitų rūpesčių ir pamelavo, kad atvyks pora savaičių vėliau. Kaip vėliau išaiškėja, mergina pastojo nuo raumeningo mokyklos gražuolio Krego ir dabar turi apsispręsti, ką reikės daryti toliau su savo gyvenimu.
Siužete pilna išsiskyrimų ir susitaikymų, tad galima net susipainioti. Tikrai neverta visko pasakoti. Aleksas per dvylika metų susituokia du kartus, o Rouzė pagimdo dukrelę ir taip pat išteka už savo vaiko tėvo. Aišku, gyvenime viskas vyksta vingiuotai, tačiau reikėjo trumpinti siužeto liniją ir išplėtoti kiekvieną sceną, arba, kitaip tariant, nesistengti sutalpinti dvylikos metų laikotarpio į pusantros valandos filmą. Kartais tiesiog pasimeti ir galvoji – ar čia vyksta veiksmas po mėnesio, ar jau po poros metų. Na, kertiniai segmentai yra sudėlioti, ir bent jau sekant dukrelės augimą, galima susigaudyti, kiek maždaug praėjo metų.
Kalbant apie vaidybą, ji tikrai nepasirodė įtikinama. Nors Lilly Collins ir liejo ašaras filme, tačiau jos, kaip motinos, vaidmuo, manęs visiškai neįtikino. Ji ekrane šalia savo paauglės dukros atrodė tarsi jos vyresnioji sesuo, o ne motina. Čia jau kritika ne vien aktorei, bet ir grimuotojams, kurie nesugeba gerai atlikti savo darbo. Samo Claflino vaidmuo irgi nebuvo toks įtikinamas. Gal neįtikino ne tiek vaidyba, kiek pats personažas, kuris vietomis pasirodo absurdiškas ir klišinis – protingas, gražus, visada apsuptas gražių moterų, tačiau slapta mylintis savo geriausią draugę. Kaip dažnai būna romantiniuose filmuose. Be abejo, dar į filmą reikėjo pakviesti vadinti ir kokį modelį (Suki Waterhouse), ypač jeigu jos vaikinas yra Holivudo šlovėje besimaudantis Bradley Cooperis. Ir visiškai nesvarbu, kad jai vaidinti visiškai nesiseka. Iš tikrųjų, aš nesus nusistačiusi prieš modelius, tiesiog manau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba geriausiai.
Atrodo, kad viskas, ką rašau, skamba neigiamai. Bet galima pabandyti įžvelgti ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, parodoma, kaip greitai gali pasikeisti gyvenimas, jei tik baigusi mokyklą tampi mama. Nors nujaučiu, kad net MTV realybės šou parodytų jums geresnę tikrovę. Galbūt, šis filmas pamokytų jus nebijoti ir surizikuoti, o ne klajoti aplinkeliais ieškant savosios laimės. Tačiau nebesileisiu į šias periferijas, ir teigiu, kad vyresnio amžiaus žmonėms neverta eiti į šį filmą. Na, nebent jūs dar tikite ta Holivudine, saldžia meile, kuomet viskas galų gale baigiasi gerai.
Filmo anonsas: