Festivalio „Scanorama“ archyvas
Apie kino genijų J. L. Godardą rašyti nėra paprasta dėl jo kino kalbos daugiasluokniškumo: čia susipina daugybė estetinių, politinių ir poetinių temų, kurios sumaišomos ir yra supinamos į vieną metaforizuotų filosofinių įžvalgų audinį. Tai filmas apie kino kalbos ir kalbos apskritai galimybes, ribas ir transformacijas. „Sudie, kalba“ yra metakinas, svarstantis savo paties priemones. Šiuo atveju – kino kalbos pokytį iš 2D į 3D.
L. Godardas nekuria „didžiojo“ kino: čia nėra vientisos pasakojimo linijos, herojų motyvacijos, aiškios problemos, o tik varijuojančios temos, motyvai ir gairės, kurios susipina koliažiniame filmo audinyje. Filmo stilius primena politiškai angažuotą esė vaizdais. Tačiau vaidybinio kino elementai išlieka, ir įdomu stebėti, kaip jie sąveikauja su filmo audiniu; jie pasilieka nuorodomis ar istorinėmis metaforomis, tačiau jos neužmigdo, žiūrovas nuolat žadinamas suvokimui, kad žiūri filmą.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Viena iš atsikartojančių siužetinių linijų – antrojo pasaulinio karo praeities intarpai: nekaltus žmones persekiojantys, žudantys ar grasinantys vokiečiai. Filme kas nors vis rėkiama vokiškai – taip J. L. Godardas keistu būdu susieja kalbą ir totalitarizmą. Antroji siužetinė linija – filosofijos profesorius ir jo mokiniai, keliantys ir svarstantys įvairius klausimus. Trečioji siužetinė linija – meilužių privataus gyvenimo akimirkos.
Koliažinis filmas palieka labai kontroversišką įspūdį, turbūt dėl profesionalumo ir mėgėjiškumo jungties, buitinių kadrų. Mes žinome, kokios yra režisierius vizualinės raiškos galimybės, bet jis sąmoningai to atsisako – tai yra vengia estetizavimo. Režisierius filmuoja buitine kamera, naudoja paprastus efektus, kai kuriuose kadruose naudoja negatyvą arba labai stiprų kontrastą, naudoja įstrižas kadruotes, kaip su nauju aparatu žaidžiantis vaikas. Tačiau santykis tarp vizualinės ir tekstinės filmo dalies yra puikiai išlaikytas.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Filme „Sudie, kalba“ J. L. Godardas kelia filosofinį kito klausimą. Tai yra – kaip įmanoma susikalbėti su visiškai kitokia būtybe – žmogumi iš kitos kultūros, gyvūnu ar upe, neprimetant savo sąvokų ir pasaulio matymo klišių. Kelis kartus skamba klausimas „Kaip įmanoma konceptualizuoti Afriką?“. Ar įmanomas bendravimas tarp žmogaus ir vandens? Šiame kontekste didelę svarbą įgauna nuolat rodomas šuo (dokumentiniai kadrai iš asmeninio archyvo), J. L. Godardas cituoja Rilke: „Tai, kas yra tikrovės gelmėje, galima pamatyti tik gyvūno žvilgsniu.“ Galima sakyti, kad režisierius mums siūlo atsigręžti į nekalbinius kalbos būdus. Moteris čia taip pat vaizduojama kaip kitas (J. L. Godardas mėgsta pabrėžti vyro ir moters opoziciją). Moteris prilyginama gamtai, kuri nekonceptualizuoja, kuri patiria, moteris sako sudie kalbai. Kalba filme supriešinama su laisve – pabrėžiamas žmogiškos kalbos kuriamas patyrimo kalėjimas. J. L. Godardas šiame filme mus veda prie nekalbinio tikrovės patyrimo galimybės. Bet ar jis yra įmanomas?
L. Godardas, kaip ir dauguma prancūzų intelektualų, yra kairiųjų pažiūrų, tad filmas prasideda ir baigiasi Italijos komunistų revoliucine daina. Galima teikti, kad viena pagrindinių filmų idėjų – kova su totalitariniais diskursais ir atsivėrimas alternatyviems kalbos ir patyrimo būdams. Viename interviu J. L. Godardas aiškino filmo pavadinimo reikšmę – adieu jo gimtuoju dialektu reiškia ne tik sudie, bet ir sveiki. Nuo kalbos pabėgti negalima, bet galima ją plėsti. Pasikeitimas iš 2D į 3D žymi atsisveikinimą su viena kalba ir perėjimą prie kitos, žadančios didesnius pojūčius, kurioje galbūt tampa įmanomas pokalbis su upe.
Filmą galėsite pamatyti „Scanoramos“ metu:
Lapkričio 20 d., ketvirtadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 22 d., šeštadienis, 15.15 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Filmo anonsas: