fbpx
Festivalių filmai, Kino pavasaris, Naujienos, Rodoma kine

„Šuns širdis“ – gyvenimo ir mirties apmąstymas

Kadras iš filmo „Šuns širdis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Avangardo meistrė ir eksperimentinio meno atstovė Laurie Anderson, pradėjusi karjerą prieš keturis dešimtmečius, iki šiol meno pasaulyje laikoma išskirtine asmenybe. Ne veltui: po bene trisdešimt metų pertraukos pristačiusi asmeninį dokumentinį filmą „Šuns širdis“ („Heart of a Dog“, 2015), kuriame persipina gyvenimo ir mirties temos, menininkė filosofiškai moko liūdėti neliūdint.

L. Anderson turi asmeninį gilų ryšį su muzika: jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ne tik kurianti, bet ir atliekanti elektroninę muziką, ji išleido septynis studijinius albumus. Skambesys, o dar tiksliau – menininkės vokalas, filme užima ypač svarbią vietą. Skvarbus ir meditacinis pasakojimas L. Anderson lūpomis, įgarsinantis pačios menininkės filmuotus vaizdus, ramina ir leidžia patirti dvasinę kelionę per jos pačios gyvenimą.

Siurrealistiniu sapnu prasidedanti atsiminimų istorija į centrą iškelia jos numylėtinę žiurkinę terjerę Lulabel, kurios išgyvenimai paraleliai susijiemi su žmonių išgyvenimais. Po 9/11 Niujorko įvykių L. Anderson savo kaimynų akyse pastebėjo baimę – tokią pat, kokią išvydo savo kalytės akyse kelionėje po Kalifornijos gamtą. Išvykoje Lulabel pasijautė nesaugi, kuomet suvokė, jog paukščiai taikosi ją užpulti – ta baimė joje išliko visą laiką. Taip metaforiškai parodoma, jog išgyventas stiprus jausmas pakeičia, ir žvilgsnis – ar tai būtų šuns, ar žmogaus – niekada nebūna toks, kaip ankščiau. Nesaugumo ir baimės tema vystoma viso filmo metu, dažnai ji aiškinama pasitelkiant ir politinį JAV kontekstą. Režisierė kalba apie milžinišką renkamos informacijos srautą, visišką žmonių gyvenimo fiksavimą, kuris įgauna prasmę tik įvykus nelaimei.

L. Anderson dalinasi visu Lulabel gyvenimu: komiškai užfiksuotuose asmeniniuose vaizduose, kuriuose jau nuo senatvės apakusi Lulabel groja pianinu ar piešia letenėlėmis, atsiskleidžia lengvas ir ironiškas L. Anderson žvilgsnis į gyvenimą. Tą nesunku pajusti ir tuomet, kai Laurie kalba ir apie pačios Lulabel mirtį.

Kadras iš filmo „Šuns širdis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Šuns širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filme gausu aliuzijų į Tibeto budizmą, režisierės asmeninių dvasinių mokytojų ir kitų iškilių asmenybių citatų ir pamokymų. Lengvas mirties suvokimas ir sąmoningas vidinis leidimas ją priimti padeda suprasti, koks paprastas yra pasaulis, ir tik patys žmonės, tiksliau – jų ego, viską apsunkina. Režisierė dalinasi asmeniniais susidūrimais su mirtimi: šuns, draugo, motinos. Nors tragizmo juose gausu, L. Anderson kalba apie tai, kaip reikia viską priimti be skausmo, be jo tiesioginio išgyvenimo. Mirus Lulabel, L. Anderson šunį suvokia patekus į budistinę bardo būseną – 49 dienų laikotarpį, kuomet sąmonė egzistuoja terpėje tarp mirties ir gimimo naujoje tapatybėje. Tai režisierei padėjo Lulabel praradimą išgyventi ne kančiose ar liūdesy (kaip yra įprasta šių dienų vakarietiškoje kultūroje), tačiau atsiduodant kūrybai ir natūraliai priimant gyvenimo lemtį.

Dažni režisierės prisiminimai apie vaikystę „įžemina“ ir tarsi atsveria poetinį ir filosofinį filmo pagrindą. Gilūs atsiminimai ir patirtys apie pačią save, prisipažinimas apie tolimą asmeninį ryšį su motiną parodo, jog kančios paliečia kiekvieną žmogų ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip tai mus keičia, ką mums tai duoda ar atima. Neužmegztas artimas ryšys su motina paaiškina L. Anderson motinišką ir itin gilų jausmą pačiai Lulabel.

Tarsi segmentais suskirstytame fime, kurio ašyje atsidūrė Lulabel gyvenimas prieš ir po mirties, režisierė sugebėjo atverti intymiausius savo gyvenimo išgyvenimus ir prisiminimus. Melancholiška, ne retai ir niūri filmo atmosfera visgi leidžia liūdnuose dalykuose pamatyti šviesą. Tibeto budizmo ir asmeninės patirties prisotinta išmintimi režisierė parodo, jog jausmai, situacijos, įvykiai kartojasi. Ji skatina suvokti gyvenimo nepastovumą ir susitaikyti su praradimais bei to sukeltu skausmu. Turbūt neatstitiktinai šis filmas ir yra skirtas jos buvusiam vyrui, muzikantui ir menininkui Lou Reed‘ui (1942 – 2013).

Domantė Juknonytė

Komentarai