Lietuva yra maža šalis. Taip, pirmasis teksto sakinys yra banalokas, tačiau turbūt mažai kas dėl to ginčysis. Visgi, nors geografiškai ir esame maži, savo istorijoje turime ne vieną ir ne du nepelnytai primirštus asmenis su tiesiog plieniniais kiaušais pasielgti taip, kaip nedrįso pasielgti niekas kitas net ir brutaliai pilko socialistinio „rojaus“ sąlygomis.
„Šuolis“ yra istorija būtent apie tokį žmogų. Trumpai drūtai. 1970 m. lapkričio 23 d. JAV teritoriniuose vandenyse vykstant susitikimui tarp sovietų ir amerikiečių pareigūnų, iš Griškabūdžio kilęs Simas Kudirka iš sovietinės plaukiojančiosios bazės „Sovietinė Lietuva“ peršoko (taip, tiesiog peršoko!) į JAV kranto apsaugos laivą „Vigilant“.
Patekęs į jį ir beveik nemokėdamas angliškai, puolė prašytis prieglobsčio, tačiau po ilgo sumišimo galiausiai JAV jūrininkų buvo grąžintas sovietams. Pastarieji gerai S. Kudirką primušę jau amerikiečių laive, surištą lietuvį persimeta į „Sovietinę Lietuvą“ ir gabenasi atgal namo.
Kaip galite nutuokti, S. Kudirkos popieriai buvo labai nekokie.
Tačiau čia yra tik pradžia istorijos, kurios aidas ir mastas vėliau pasirodė daug platesnis, nei mes dažnai esame linkę priskirti savo Lietuvėlei. Tad sustosime ir su pasakojimu, nes tiesiog reikia nueiti ir pasižiūrėti „Šuolį“.
„Šuolis“ yra atviraširdė ir savitai epiška istorija, išvengianti tipinių verksmingų mūsų dokumentiniam kinui būdingų parymojimų. Tai nereiškia, kad istorija nėra emocinga. Priešingai, liūdesys, nerimas ir nuoširdus juokas puikiai nuolatos maišosi visos juostos metu, taip nesuteikiant žiūrovui nei vienos nuobodžios sekundės.
Režisierė Giedrė Žickytė atliko puikų darbą ir su netikėtai gausia archyvine medžiaga, susijusia su įvykiu, ir su mūsų laikais nufilmuota medžiaga. Kepurę verta nukelti vien jau už tai, kad pavyko filmui iš nosferatu guolio prikelti net garsųjį buvusį JAV valstybės sekretorių ir patarėją nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingerį.
Žinoma, nuopelnas čia yra ne tik režisierės. Be paties Simo Kudirkos istorija nebūtų nei iš tolo tokia paveiki, kokia ji pasirodo filme. Pagrindinis filmo herojus yra charizmatiška ir žvitri asmenybė, kuri, nepaisant savo amžiaus, su kiekvienu savo ištartu rupečke (kaip kraštiečiui, ypač smagu buvo tai girdėti) prikausto prie ekrano, verčia ir šypsotis, ir, tebūnie dalinai, kartu išgyventi tai, ką jam teko patirti prieš daugiau nei pusę amžiaus kažkur toli nuo namų.
Nors ir esame pripratę apie savo istoriją kalbėti pasitelkdami reikšmingus naratyvus, ar tai būtų LDK laikai, ar partizaninio pasipriešinimo bangos, „Šuolis“ pademonstruoja mažesnių istorijų svarbą ir galią.
Galią parodyti, jog kartais vieno žmogaus užsispyrimas gali sužadinti vaizduotę ir sąmonę geriau nei vieno ar kito neretai kontroversiško didžiavyrio elgesys. Filmas istoriją priartina prie kiekvieno iš mūsų geriau nei koks pasakojimas apie aukštąją politiką. Tokios juostos kiekvieną iš mūsų paskatina iš arčiau pasidomėti mūsų mažos šalies svarbiais įvykiais. Tokių turbūt kiekvienas rastume savo kaime.
Gana nuoširdžiai filme kalbama ir apie laisvę, kuri yra bene pagrindinė tematinė filmo fabula. Žinoma, ypač pastaraisiais metais šis žodis yra tapęs savotišku manipuliacijų objektu daugiau ir mažiau matomiems dėmesio trokštantiems veikėjams. Tačiau „Šuolyje“ ji atskleidžiama ypač nuoširdžiai ir su pagarba.
Kuomet rodant pirmame aukšte esančio buto langus su grotomis kalbama apie buvimą laisvu palyginus su plaukiojančiais (ir kitokiais) sovietiniais kalėjimais, žiūrovas nori nenori yra priverstas susimąstyti apie tikrosios laisvės subtilumą. Kuomet butas su grotuotas langais leidžia tau jaustis laisvesniu, nei pilki ir beribiai Atlanto vandenyno toliai. Turbūt tikrai laisvu gali vadintis tas, kuris turi tam tikrą laisvės pajautimą savyje, o ne kažkur esantis, ar kažką galintis (ne)daryti.
„Šuolis“ jau po savo premjeros buvo smarkiai išgirtas ir daugelio pamatytas. Tiems, kas dar neprisiruošė to padaryti, tenka konstatuoti, kad G. Žickytės filmas ir susidomėjimas juo yra visiškai pasvertas.
Jei pastaraisiais metais pagyros nacionaliniams filmams neretai nuvildavo („Nova Lituania“, (rež. Karolis Kaupinis), žiūriu į tave), vien emocinė „Šuolio“ papasakota istorija išpučia tokias mintis pro langą. Eikite, žiūrėkite ir parodykite, kad mums, kaip šaliai, vis dar nemokančiai kurti istorinio kino, tokių filmų reikia. Ir, tikėkimės, panašių į šį dar atsiras ateityje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
