Festivalio „Scanorama“ archyvas
Šių metų „Scanoramoje“ buvo pristatytas naujas György Pálfi filmas „Šuolis nuo stogo“ (Free Fall, 2014). Jis, kaip ir ankstesni vengrų režisieriaus filmai „Taksidermija“ (2006), „Hukkle“ (2002), žiūrovus paperka siurrealistine kasdienybės vizija ir klasikinio naratyvo struktūros laužymu.
Filmo siužeto centre – bobutė, nusprendusi nusižudyti nušokdama nuo daugiabučio, kuriame gyvena, stogo. Bobutė ir senelis gyvena įprastą ir mums gerai pažįstamą posovietinės epochos gyvenimą savo gausiai apstatytame ir dekoruotame bute: dėlioja vaistus į dėžutes, žaidžia loterijoje, skundžiasi gyvenimu. Situacija nėra tokia bloga, bet bobutė tiesiog susideda daiktus ir užlipusi ant stogo nušoka. Skambant dubstepui arba atrodo lyg labai herojiškas aktas, arba – tarsi veiksmo filmų ištrauka. Ir iš tiesų bobutė nemiršta! Ji susirenka pabirusius plastikinius butelius ir vėl kopia ant daugiaaukščio stogo, tačiau šį sykį paraleliai rodomi kiekvieno aukšto gyventojų gyvenimai.
Pirmame aukšte vyksta dvasinės pratybos, kurių metu vienas mokinys pradeda levituoti ir pereina kiaurai sieną; kitame aukšte vyksta vakarėlis seno chorvedžio namuose, kuriame tarp kostiumuotų vyriškių vaikšto nuoga mergina, į kurią niekas nekreipia dėmesio; trečiame aukšte gyvena dėl visiškai sterilios aplinkos pamišusi pora – grįžę iš miesto namo jie atlieka nuodugnią sterilizaciją, kalbasi apie bakterijas, liečia vienas kitą tik per plastikinę plėvelę; kituose aukštuose absurdas nesibaigia – daktaras atlieką sunkią operaciją, kurios metu naujagimis yra įstumiamas atgal į gimdą; berniukas gyvena su įsivaizduojama karve. Ir taip toliau…
Šis filmas – tai heterogeniška mozaika, kurios dalis vienija laikotarpį reprezentuojantis daugiabutis ir absurdas. Be akivaizdžiai juntamos satyros ir tragikomizmo, žiūrovas gali pats nuspręsti, ką reiškia šie atskiri etiudai.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Privalumai: šiame, kaip ir kituose G. Palfi filmuose, labai dažna naudojamas priartinimas suteikia jo filmams su niekuo nesupainiojamo išskirtinumo. Iš neįtikėtinai arti rodomas nagų karpymas, dainuojantys iškreipti veidai, karvės kailis suteikia visiškai kitokį filmo patyrimą, sakyčiau, net metafiznį. Režisierius sugeba sukurti situaciją taip, kad žiūrovas patirtų scenos medžiagiškumą, kuriame išnyksta veikėjai, siužetas ir lieka tik gryna materija – konvulsijų tampomos kūno dalys arba abstrakcijos.
Trūkumai: gana keistą ironišką atspalvį filmui suteikia dažnai skambanti dubstepo muzika. Filmas yra ganėtinai paviršutiniškas, manieringas ir teatrališkas, jeigu lygintume jį su ankstesne sociopolitine satyra „Taxidermia“. Šaržavimas gali būti subtilus arba paremtas šablonais, tačiau šiame filme šaržavimas yra banalus. Filmo scenų eiga tampa nuspėjama, režisierius naudoja populiarius stereotipus pateikdamas socialinę šiuolaikinės posovietinės Vengrijos visuomenės kritiką.
Stilizuotos moderniosios Vengrijos vertybės ir gyvenimo būdai rodomi kaip izoliuoti vienas nuo kito ir tarpusavyje nesąveikaujantys. Ryšys tarp jų negalimas arba nėra juos vienijančio vardiklio. Todėl bobutė, šokanti nuo stogo, filme yra simbolis, apibendrinantis ir užbaigiantis daugiabutyje vykstančią beprasmybę ir absurdą.
Filmą galėsite pamatyti „Scanoramos“ metu:
Lapkričio 19 d., trečiadienis, 21.45 val.„Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Filmo anonsas: