Fotografas Audrius Solominas
Jubiliejinis festivalis „Kino pavasaris“ pakvietė konkursinių programų „Baltijos žvilgsnis“ ir „Nauja Europa – nauji vardai“ kūrėjus neformalioje aplinkoje, Vilniaus bare „Floor“, pakalbėti apie savo filmus ir kūrybos užkulisius.
Konferencijoje dalyvavo programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmų atstovai: „Sangailės vasara“ („The Summer of Sangaile“) režisierė Alantė Kavaitė ir operatorius Dominique Colin; „Genties“ („The Tribe“) aktorė Yana Novikova; „Pamokos“ („The Lesson“) aktorė Margita Gosheva bei filmo „Šaukimas“ („Calling“) režisierius Marcin Dudziak.
Programoje „Baltijos žvilgsnis“ besivaržančius darbus pristatė: filmo „Žudymo aktas“ („The Act of Killing“) ir „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“) režisierius Joshua Oppenheimeris, „Revoliucijos angelai“ („Angels of Revolution“) režisierius Aleksejus Fedorčenko, „Tylos karalaitė“ („The Queen of Silence“) režisierė Agnieszka Zwiefka ir „Jie pabėgo“ („They Have Escaped“) režisierius Jukka-Pekka Valkeapää.
Fotografas Robertas Daskevičius
Dviejų dokumentinių filmų apie genocidą Indonezijoje kūrėjas amerikietis J. Oppenheimeris pasidalijo mintimis apie savo sunkios tematikos filmus: „Abi mano juostos yra dvi to paties projekto dalys. Scena, matoma filme „Tylos žvilgsnis“, kai du Mirties būrių vadai, nusivedę mane prie upės, suvaidina nužudymo aktą, įkvėpė sukurti abu filmus. Tai istorija apie šiandieną, apie nebaudžiamumą, apie korupciją ir apie visa apimančią baimę. Vienas filmas apie tikrovės vengimą, kaltę, fantazijas, melą, kurio laikosi nusikaltėliai, kad galėtų toliau gyventi patys su savimi ir, kad galėtų pateisinti savo veiksmus. Taip pat apie tai, kokį poveikį tai turi visai visuomenei. Tai „Žudymo aktas“. Kita dalis labiau poetiška, kontempliatyvi, bet tuo pačiu labai įtempta, pasakojanti ką reiškia tiek daug metų gyventi baimėje ir tyloje. Tai „Tylos žvilgnis“. Abu filmai padėjo pakeisti tai, kaip Indonezija kalba apie savo praeitį.“
Ilgai Lietuvoje laukto filmo, kurio premjera įvyko prestižiniame Sandanso festivalyje, „Sangailės vasara“ Prancūzijoje gyvenanti lietuvė A. Kavaitė papasakojo, ką, jos manymu, Lietuvos kinui reiškia minėtame festivalyje iškovotas prizas už geriausią režisūrą ir kodėl buvo pasirinktas toks istorijos pasakojimo būdas filme. „Režisavimas yra tai, ką noriu daryti, ir tai, dėl ko gyvenu. Tikiuosi, kad apdovanojimas, kurį iškovojau Sandanso festivalyje, ir kelionė, kurią pradėjo mano filmas, padės Lietuvos kinui būti labiau pastebėtam ir kiek įdomesniam kino pasaulyje. Nuo filmo scenarijaus rašymo pradžios žinojau, kad noriu sukurti filmą apie pojūčius labiau nei pasakoti istoriją. Manau, kad paauglystė yra labai susijusi su pirmaisiais stipriais jausmais, todėl norėjau koncentruotis ne ties istorija, o ties pojūčiais“, – susitikime su žiniasklaida ir žiūrovais kalbėjo A. Kavaitė.
Filmavimo ypatumus paaiškino filmo operatorius prancūzas D. Colinas: „Buvo tikras išbandymas filmuoti lėktuvus ir juose, nes neturėjome daug pinigų. Buvo lengva perprasti režisierės idėjas, nes ji tiksliai žinojo, kaip nori, kad atrodytų scena, tačiau vis tiek nebuvo lengva šias idėjas įgyvendinti. Tarkime filmuoti lėktuvo viduje naudojome mažą kamerą, kurią laikė pati aktorė. Taigi prireikė daug skirtingų kamerų ir pasitelkėme savo fantaziją išspręsti kilusius iššūkius.“
Fotografas Robertas Daskevičius
Aktorė Y. Novikova, sukūrusi vaidmenį šokiruojančioje dramoje „Gentis“ apie kurčiųjų internatą Ukrainoje, kur visi aktoriai bendrauja tik gestais, pasidalijo savo mintimis apie gyvenimą tyloje ir jos perteikimą kine. „Aš tikėjau filmo sėkme, bet nesitikėjau, kad jis taps toks žinomas, toks šokiruojantis ir toks stiprus. Filme buvo labai daug rizikos, reikėjo įdėti labai daug darbo ir kantrybės, kad pasiektume rezultatą. Dramoje nėra subtitrų, tačiau jai to ir nereikia, čia svarbiausia veido išraiška ir kūno kalba“, – teigė jaunoji aktorė. Su renginio dalyviais jai susikalbėti padėjo „Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos“ atstovai.
Dar vienos kurčios mergaitės istorija pasakojama filme „Tylos karalaitė“. Filmo režisierė A. Zwiefka: „Norėjau papasakoti romų bendruomenės istoriją. Per pirmuosius metus nieko gero nenufilmavau, tik žaidžiančius vaikus. Vėliau sutikau nepaprastą mergaitę. Nuo pirmųjų filmavimo dienų supratau, kad arba tai bus filmas apie ją, arba išvis jokio filmo nebus. Ji nešneka, nevaikšto į mokyklą, taip pat nemoka gestų kalbos. Vienintelis dalykas, ką ji turi, yra šokis. Ir dar mano kamera. Tai buvo jos būdas komunikuoti su pasauliu. Nemanau, kad šis filmas pakeitė visuomenės požiūrį į romų bendruomenę Lenkijoje, bet jis tikrai gali pakeisti mergaitės gyvenimą. Vienas Lenkijos muzikinis teatras nori pastatyti spektaklį remiantis mano filmu ir pakvietė ją atlikti pagrindinį vaidmenį, taigi tikiuosi, kad išsipildys jos svajonė tapti ne Bolivudo, bet Polivudo žvaigžde.“
„Šis filmas pastatytas remiantis apsakymu, apie kurį išgirdau per radijo laidą apie literatūrą. Tik perskaitęs jį iš karto supratau, jog tai mano filmo medžiaga, nes apsakymas palietė kažką svarbaus mano viduje“, – taip apibūdino savo filmo „Šaukimas“ apie tėvo ir sūnaus santykius pradžią režisierius M. Dudziakas.
Rusų režisierius A. Fedorčenko „Kino pavasaryje“ pristatęs šalies santvarką pašiepiantį filmą „Revoliucijos angelai“ pasidalijo savo mintimis apie šiandieninę meno padėtį Rusijoje: „Šis filmas – dviejų civilizacijų susidūrimas, tad ši tema yra universali, tinkanti ne vien Rusijai. Šiuo metu situacija mano šalyje darosi vis blogesnė, vis daugiau cenzūros. Prieš keletą dienų kartu su kolegomis menininkais pasirašiau laišką, prašydami atsistatydinti Rusijos kultūros ministrą, nes jis per daug kišasi į meno pasaulį – teatro repertuarus, filmų turinį.“
Suomių juostos „Jie pabėgo“ režisierius ir scenarijaus autorius J. P. Valkeapää atskleidė, kodėl jo filmo personažai tokie sudėtingi. „Norėjau sukurti filmą apie autsaiderius, kuris būtų pastatytas šiuolaikinėje Suomijoje. Ieškojau temos, o tuo metu kaip tik vyko parlamento rinkimai, kurių metu buvo daug diskusijų apie darbo neturinčią jaunąją kartą ir kokia jų ateitis laukia. Tuo metu tai buvo karšta tema ir aš už jos užsikabinau. Supratau, kad man labai lengva pamatyti jų ateitį ir taip pat norėjau surasti kitą įmanomą istorijos pabaigą. Mane kartu įkvėpė Brolių grimų pasakos, kurias skaitau savo vaikams. Jos turi neįtikėtinus istorijos posūkius, lyg 180 laipsnių apsisukimus, ir aš tai panaudojau savo filme“, – kalbėjo J. P. Valkeapää.
Puikų vaidmenį filme „Pamoka“ sukūrusi bulgarų aktorė M. Gosheva papasakojo, iš kur kilo filmo idėja. „Ši drama buvo įkvėpta laikraščio antraštės apie banko apiplėšimą, kurį įvykdė mokytoja. Tai Bulgarijoje įvyko prieš penkerius metus. Žiūrėjau keletą interviu su ja ir tai buvo vienintelis kontaktas su šia moterimi. Daug kalbėjomės su filmo režisieriais kokį filmą norime sukurti pasitelkę šią istoriją, tačiau tuo pačiu jie man suteikė daug laisvės atskleisti filmo personažą palaipsniui filmavimo metu. Mes norėjome pakalbėti apie pasirinkimą ir atsakomybę jį priėmus. Deja, šalis filmui nesuteikė finansavimo ir jį teko nufilmuoti tik už 11 tūkstančių eurų per 19 dienų“, – pasakojo įsimintiną vaidmenį sukūrusi aktorė.
Į Vilnių atskridusi tarptautinė kino profesionalų žiūri vertina visų konkursinių programų filmus. Po daug valandų, praleistų kino salėse, savo sprendimą jie paskelbs šį ketvirtadienį, balandžio 2 d., Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyksiančioje iškilmingoje uždarymo ceremonijoje.
