fbpx
Filmų apžvalgos, Kino gidas

Sustojęs laikas, vasaros kino teatrai ir „Gėlėti sapnai“

Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“
„ACME Film“ archyvas

Šįkart į kino teatrą mane atviliojo Boriso Viano knygos „Dienų puta“ ekranizacija. Prancūziškai „L’écume des jours“ (Dienų puta) angliškai „Mood Indigo“ (Indigo nuotaika/Mėlynas jausmas) pavadintas filmas Lietuvoje nepaaiškinamu būdu virto „Gėlėtais sapnais“. Labai įdomus pasirinkimas. Dažnai filmų pavadinimų vertimai būna abejotini, bet šitaip pervadinti literatūros klasika tapusio kūrinio ekranizaciją beveik tas pats, kas „Nusikaltimo ir bausmės“ ekranizaciją pavadinti  „Vieno kirvio istorija“.

Kai sužinojau, kas ėmėsi režisuoti  „Dienų putą“, iškart apėmė malonus jauduliukas. Gal Borisas Vianas ir Michelis Gondry neatskrido iš tos pačios, bet gal, neabejotinai, iš kaimyninių planetų. Jų abiejų raikšos priemonės nekonvencinės, abiejų kalba stilizuota, prašmatni, šmaikšti ir, mano galva, šiek tiek čiuožtelėjusi, aišku, gerąja prasme.

Knygą skaičiau keletą kartų. Pasakojimas apie merginą (Chloję), kurios plautyje užauga vandens lelija ir jos mylimasis (Kolenas) išleidžia visus pinigus jos gydymui – pirkdamas kitas gėles pavydžiam augalui, esančiam merginos plautyje, išnaikinti – intrigavo akimirksniu. Pats siužetas yra gana paprastas – vaikinas pamilsta merginą, mergina pamilsta vaikiną, jie susituokia ir, kai, atrodo, turėtume pasakyti – „jie ilgai ir laimingai gyveno“, viskas sugriūna. Mergina suserga, vaikinas desperatiškai ieško būdų ją išgelbėti.

Nepaisant fabulos paprastumo, Borisas Vianas sukūrė nuostabų deformuotą grynosios fantazijos pasaulį. Prašmatnų, tviskantį, žaismingą ir kartu makabrišką. Logikos taisyklės čia negalioja, estetika yra svarbiau nei moralė, socialinė santvarka sumišusi,  gyvybė nuvertinta – nuolat  įvykstančių nelaimingų atsitikimų aukos atžariai nustumiamos kartu su šiukšlių krūvom į pasakojimo šalį abejingo pasakotojo, lyg su nuo gyvenimo pavargusio valytojo šluota. Jausmai ir veikėjai tarytum vienmačiai, primena ne tikrus gyvus žmones, o iš popieriaus iškirptas lėles. Tiesa, labai ryškias ir spalvingas.  Ypač spalvingi antraplaniai kūrinio veikėjai – dėl filosofo Žano Solio Partro pamišęs Koleno draugas, ar iš čiaupo ungurius gaudantis ir prašmatnius patiekalus gaminantis pagrindinio herojaus virėjas Nikolia.

Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“
„ACME Film“ archyvas

Kai eini žiūrėti filmo, pastatyto pagal mėgstamą knygą, visada kamuoja šioks toks nerimas – viena vertus, be galo smalsu, kaip istoriją interpretuos ir perteiks režisierius, kita vertus, iš patirties žinau, kad dažniausiai laukia nusivylimas, o ne susižavėjimo ir „Eureka!“ šūksnio verti momentai. Dažniausiai aktoriai neprimena paties galvoje susikurtų personažų, scenografija ne tokia, kostiumai irgi ne tokie. Galima vardyti ir vardyti.

Tad ir šįkart itin laukiau filmo pasirodymo ir kartu labai abejojau projekto sėkme. Šį kūrinį nėra lengva ekranizuoti. Minėtinos bent dvi problemos, su kuriomis susiduria filmo kūrėjai. Pirmoji – daugybė  vizualinių iššūkių. Kaip neabsurdiškai perteikti tokius fantastiškus rašytojo vaizduotės sukurtus dalykus, kaip pianokteilis, suplakantis gėrimą pagal grojamą kūrinį,  pagal skambančią muziką, formas keičiančius kambarius, pusiau mechaninius triušius, valgančius plienines morkas ir gaminančius vaistų piliules, nuo žmogaus kūno šilumos augančius ginklus ir daugybę panašių elementų.

Antrasis ir kur kas didesnis iššūkis – charakteriai. Filmo kūrėjai susidūrė su dilema – ar palikti veikėjus tokius, kaip knygoje, ar atsiriboti nuo originalaus teksto ir pridėti daugiau prasminių laukų, daugiau spalvų, paverčiant herojus tikrais žmonėmis, o ne žaviomis spalvingomis figūrėlėmis. Susidarė įspūdis, jog režisierius ėjo „saugiu“ keliu ir pasiliko kažkur per vidurį. Ir, galbūt, dėl to įspūdis, kurį paliko filmas, – vidutiniškas.

M.Gondry dramos vizualumas – puikus. Filme, kaip ir knygoje, lengvabūdiška romantika susipina su žiauria ironija, grožio ir prabangos estetika išvien dera su bjaurumo estetika. Neabejotina, jog kai kurie kritikai kaltins režisierių „užsižaidus“ ir paskandinus žiūrovą efektų gausoje. Tačiau tai nebūtinai laikytina režisūriniu trūkumu. B. Viano sukurtas, o Gondry materializuotas, fantastiškas pasaulis yra tarsi nepriklausomas ir net labai svarbus veikėjas.  Knygoje ir filme būtent per kintančios aplinkos metaforą pasakojama Chlojės  ligos istorija. Veikėjams nereikia verkti ir rėžti monologų, erdvės kalba už juos – namas traukiasi, langai pasidengia purvu, viskas nyksta ir dūla, net spalvos blanksta, kol galiausiai filmas tampa juodai baltas.

Visgi tai, jog  daugiau dėmesio filme skiriama  ne veikėjams ir jų išgyvenimams,  o pačiai aplinkai, neišvengiamai kelia prieštaringus jausmus.  Režisierius neabejotinai sukuria puikų reginį, tačiau susidaro įspūdis, jog kai kuriose vietose drama yra paviršutiniška.

Dramoje ne visiškai gerai perteikti charakteriai, nors aktoriai parinkti puikiai: atskiro pristatymo nereikalaujanti Audrey Tautou, vaidinanti Chloję, žavusis Romainas Duris, atlikęs Koleno vaidmenį ir, žinoma, virėją Nikolia įkūnijęs Omaras Sy, daugelį pavergęs charizmatiškojo chamo vaidmeniu filme „Neliečiamieji“ (The Intouchables, 2011). Beje, filme pasirodo ir pats režisierius, atlikdamas mielo, kiek apšepusio ir išsiblaškiusio, gydytojo vaidmenį.

Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Gėlėti sapnai“
„ACME Film“ archyvas

Pradžioje Kolenas ir Chlojė – žavūs, žaismingi, elegantiški. Norėtume, kad jie materializuotųsi ir apsigyventų kaimynystėje su visais savo keistais rakandais ir augintiniu peliažmogiu.  Daugiau nė negalėtum prašyti. Tačiau prasidėjus tikrajam išbandymui – Chlojės ligos ir dėl jos griūvančio nuostabaus pasaulio dramai –  norisi šiek tiek daugiau žmogiškų išgyvenimų ir mažiau mechaninio chaoso.

Būtų labai įdomu pamatyti, kaip puikūs aktoriai tvarkosi su šia užduotimi, bet režisierius tarsi neduoda jiems šios galimybės. Kam reikalinga vaidyba, jei sienos priartėja viena prie kitos tiek, jog klaustrofobiškas  žiūrovas priverčiamas užsimerkti ar palikti salę? Kam reikia aktoriaus dramatizmo, kai netilpęs per susitraukusias duris karstas tiesiog išsviedžiamas per langą? Atrodo, kad aktoriams nebuvo suteikta pakankamai erdvės interpretuoti ir atskleisti savo personažų.

Visgi net stengdamiesi per daug nesistengti, jie padarė šiek tiek daugiau, negu iš jų reikalavo režisierius ir paties kūrinio nubrėžtos ribos. Filme žiūrovas pamato keletą nepaprastai subtilių scenų.  Vien ko vertos išsekusios Chlojės virpančios rankos, dažančios blakstienas, ir pavargęs žvilgsnis, kuriame, atrodo, telpa begalinė kančia, beviltiškumas ir susitaikymas.

Kai kuriais režisūriniais filmo sprendimais galima abejoti ir dėl jų diskutuoti, tačiau filmą pamatyti išties verta. Ir labai rekomenduočiau surasti jam laiko vasarą, tą keistą metą, kai kino teatrai ištuštėja, laikas juose sulėtėja, o filmui pasibaigus norisi dar kelias minutes ramiai pasėdėti ir pasvajoti žvelgiant į lėtai plaukiančias titrų eilutes.
[review]

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.