Festivalis „Žiemos ekranai“ archyvas
Šiemet prancūziškų filmų festivalis „Žiemos ekranai“ paskyrė savo programą moterims. Žavingoms, stiprioms, pasitikinčioms savimi ir kartu svajoklėms, pasimetusioms gyvenime ir nuolat darančioms klaidas. Jaunos režisierės Katell Quillévéré filme „Suzana“ (Suzanne, 2014) tikrai neišvysite tobulos moters, kurios net susitaršę plaukai atrodo pritrenkiančiai, nes gyvenime paprasčiausiai juk taip nebūna.
Filme, kaip jau tikriausiai supratote, pasakojama vienos jaunos moters gyvenimo istorija. Suzana ir jos jaunesnioji sesuo Marija užaugo kartu su tėvu. Motina, dar kai mergaitės buvo visai mažos, pasitraukė iš gyvenimo, todėl abiejų tėvų vaidmenį turėjo atlikti vienas asmuo. Tačiau tėvui dažnai tekdavo palikti savo dukreles vienas dirbant tolimųjų reisų vairuotoju. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl seserys užaugo tokios artimos ir tokios išliks viso filmo metu.
Suzanos (akt. Sara Forestier) problemos prasideda jau paauglystėje. Direktorė, pasikvietusi tėvą į mokyklą, praneša, kad jo vyresnioji dukra yra nėščia. Ir tai tikrai nėra pasaulio pabaiga. Juk yra daug moterų, kurios būdamos visai jaunos susilaukia vaikų, o vėliau puikiai susitvarko gyvenime. Po poros metų matome Suzaną dirbančią kartu su savo tėvu ir auginančią sūnelį. Atrodo, kad viskas vėl atsistojo į savo vėžes. Tačiau pagauta impulso, ji išeina iš darbo ir su vaiku pabėga gyventi pas seserį. Įsimyli ir visiškai atsiduoda nerūpestingam gyvenimui. Mylimajam įsivėlus į nusikalstamą veiką, kartu su juo pabėga ir, atrodo, visiškai nereikalingą sūnų palieka Marijai ir savo tėvui. Po poros metų Suzana ir vėl atsiranda artimųjų gyvenime. Ji kaltinama už įsilaužimą į privatų namą ir policininko įžeidimą. Šarlis (jos sūnus) auginti buvo atiduotas kitai šeimai, nes Nicolo dėl darbo per dažnai nebūdavo namuose. Ir iš tikrųjų viso filmo metu matome Suzaną darančią klaidą po klaidos.
Festivalis „Žiemos ekranai“ archyvas
Jau įpusėjus filmui nustojau vertinti jo kokybę, nes pradėjau per daug galvoti apie veikėjus kaip apie realius žmones. Jeigu režisierė to siekė savo filmu, galiu pasakyti, kad jai puikiai tai pavyko. Neigiamas emocijas labiausiai pradėjo kelti pagrindinė veikėja, kuri atsidūrusi užburtame rate, nebesugebėjo iš jo išeiti. Suprantu, juk galima pateisinti žmogų, kai jis suklysta, bet kai tai kartojasi vėl ir vėl, pradedi galvoti, kad jis kvailys. Toks jausmas mane apėmė žiūrint į Suzaną. Ji nesielgė taip piktavališkai, tačiau viskas buvo daroma neapgalvotai ir vėjavaikiškai, tarsi veikėja vis dar būtų maža mergaitė ir jokie veiksmai neturėtų tam tikrų pasekmių. Todėl pradėjau mąstyti, kas lėmė tokius jos poelgius.
Suzana užaugo be motinos, tėvo dažnai nebūdavo namuose. Ji pati turėjo suprasti, kas gyvenime yra gerai, o kas ne. Išsipasakoti galėjo tik savo seseriai, tačiau ji, būdama dar jaunesnė, nelabai galėjo ką suprasti. O ir Suzanai užaugus, niekas jai neaiškino, kad šitaip elgtis negalima. Tėvui sunkiai susitaikant, kad jo dukra sėdi kalėjime, o seseriai besąlygiškai ją mylint, visos problemos buvo ignoruojamos. Net kai ji išėjo iš kalėjimo, ta pati gyvenimo karuselė vėl pradėjo suktis, niekas nebandė jos sustabdyti. Suzana toliau gyveno savo pasaulyje.
Todėl, jei jums prancūziškas kinas asocijuojasi tik su lengvo humoro komedijomis, kur gražios moterys laiką leidžia apsipirkinėdamos arba plepėdamos prie vyno taurės, tai šis filmas šiuos stereotipus sugriaus. Režisierė sukūrė istoriją, parodančią kitą gyvenimo pusę, apie kurią dažnai net nesusimąstome. Ką išgyvena moteris, kai gyvenimas pasisuka kita linkme, nei ji tikėjosi? Ką ji jaučia, kai jos vaiką augina kita šeima? Ką daryti, kai net gyventi atrodo beprasmiška?
Filmo anonsas: