„Sezume“ (2023) yra naujausias kultinio japonų animacijos režisieriaus Makoto Shinkai kūrybos vaisius, kuris, kaip ir ankstesni jo darbai – „Your Name“ (2016) bei „Weathering with You“ (2019), sulaukė komercinės sėkmės bei kritikų liaupsių. Ši animacija yra kelio žanro kūrinys, kuris pasakoja moksleivės vardu Suzumė bei užkerėto jaunuolio Soto netikėtus nuotykius keliaujant per Japoniją siekiant sustabdyti mitinę pabaisą, atsakingą už siaubingas stichines nelaimes visoje šalyje.
Prieš pradedant detaliau apžvelgti patį kūrinį, svarbu trumpam aptarti patį animė reiškinį. Šiandien animė terminas apibrėžia visą animacinį turinį, kuris sukurtas Japonijoje. Tačiau, kas yra ganėtinai komiška, pats terminas japoniškai reiškia tiesiog „animacija“. Todėl šis terminas savaime nėra labai informatyvus, kadangi nesugeba įvardinti, kokio žanro, stiliaus ar amžiaus grupei skirtas animacinis kūrinys.
Tačiau, iš kitos puses, žodis animė vis tiek savyje užkoduoja pažadą, kad tai yra visiškai kitoks potyris, nei esame įpratę tikėtis iš Vakaruose sukurtos animacinės produkcijos. Taigi toliau noriu glaustai aptarti, kodėl Japoniška animacija yra kitokia.
Nors animė kūrinius dažnai vienija daugmaž panašus stilius, būtų klaidinga laikyti, kad japoniška animacija neturi stilistinės įvairovės. Taip tikrai nėra. Jau neminint, kad pati animacija gali būti sukurta skirtingomis technikomis bei būti labai įvairios kokybės (nuo meistriškai sukurtų judesių iki tiesiog paeiliui rodomų statiškų kadrų).
Tačiau tikrasis japoniškos animacijos išskirtinumas slypi jų istorijose. Skirtingai nei Vakaruose, japoniška animacija, net kai yra skirta patiems mažiausiems žiūrovams, niekada nesibaido rimtų temų. Todėl labai dažai lengvabūdiškos istorijos vaikams, kuriose 95 procentai viso turinio gali būti nerimta pramoga, staiga, vakariečiams visiškai netikėtai, paliečia tokias temas kaip artimojo mirtis, vienatvė, depresija ar vaikystės trauma, kuri daro įtaką personažo pasaulio matymui. O naratyvinės temos, kurios yra gliaudomos suaugusiems skirtose animacijose, jau seniai užtarnavo Japonų animatoriams šlovę bei prestižą.
„Sezume“, pačių kūrėjų vertinimu, yra istorija, skirta jauniesiems žiūrovams (su orientacija į merginų auditoriją). Ir su šituo vertinimu sunku būtų nesutikti, nes tai yra istorija apie paauglę merginą, kuri siekia atrasti save ir savo vietą pasaulyje. O net ir pačios baisiausios scenos yra sukurtos taip estetiškai, kad jos labiau iššaukia pasigerėjimą, o ne šiurpulį.
Labai gaila, kad ši animacija nėra dubliuojama lietuviškai ir nėra galimybės atsivesti mažųjų žiūrovų. Dar daugiau, šio konkretaus animacinio filmo atveju, subtitravimas (o ne dialogo dubliažas) yra gan didžiulį nepatogumą sukeliantis sprendimas, kadangi labai dažnai teksto skaitymas atitraukia nuo kerinčio vaizdo ekrane. Tačiau, laimei, filme buvo daugybė momentų, kurie leisdavo pasinerti į neblaškomus dialogo atmosferinius kadrus.
O dėl pačios animacijos kokybės. Kaip jau galima tikriausiai nuspėti vien iš pavadinimo – šio filmo estetinis išpildymas yra aukščiausio įmanomo lygio. Aišku, japonų 2D kino animacija jau tris dešimtmečius karaliauja globaliai (Europiečiai geriausiu atveju sukuria vieną du pasigerėjimo vertus animacinius filmus per dešimtmetį).
Tačiau galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad kiekvieną kartą kažkaip sugebu pamiršti, koks skirtumas matyti meistriškai sukurtą japoniškos animacijos kūrinį kino ekrane. O konkrečiai „Sezume“ atveju net nežinau, kiek kartų tyliai mintyse ištariau žodį „vau“.
Pasakojimas taip pat nenuvilia. Žinoma, tai animacija, kuri skirta pirmiausiai merginų auditoriai, tačiau man labiausiai patiko, kad ji, skirtingai nei Holivudinė produkcija, nesiekia man šaukštų sumaitinti visą informaciją, kas dabar vykstą ir kaip tai turėčiau vertinti. Mes, žiūrovai, žinome tik tiek, kiek žino protagonistė (o tai nėra daug).
Filmas beveik nesiekia paaiškinti kiekvieno personažo motyvacijos, tikslų bei priklijuoti jam etiketę su paaiškinimu – gerietis ar blogietis. Žinoma, nors pats potyris suteikia atgaivos, visgi tai yra dviašmenis kalavijas, kadangi į filmo pabaigą mane visgi pradėjo erzinti kelių personažų poelgių nepaaiškinamumas. Tačiau, iš kitos pusės, tas potyris, kai nežinai, kaip toliau rutuliosis siužetas, su kaupu kompensavo visus naratyvinius trukumus.
Tiesiog negaliu nepridurti palyginimo su paskutiniais keliais „Marvel“ filmais, kuriuose po pirmų dešimt minučių žinai, kaip jis baigsis, o kūrėjų nepasitikėjimas žiūrovų intelektiniais gebėjimais jau baigia sukelti alergiją. Todėl nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jei šiuo metu yra nenuvaldomas noras prisiminti, ką reiškia neįtikėtinai aukšto lygio kinematografinis potyris ir naratyvas, kuris laiko savo žiūrovą protingu, – „Sezume“ yra tikrai jums.
Dabar noriu pašnekėti apie kelis Japonų animacijos tropus, kurie mane, vakarietį, vis dar verčia vartyti akis ar tiesiog jausti diskomfortą. Pirmiausia – tai nesuvokiamas merginų naujos draugystės modelis, kuris per vieną minutę evoliucionuoja nuo „Labas“ į „Mes dabar būsim geriausios draugės gyvenime!“. Taigi, jokio draugystės augimo, vienas kito pažinimo, pasitikėjimo auginimo, kuris užtarnaujamas tik veiksmais… Nieko. Tik, „Ei, aš esu mergina, tu esu mergina, būkime geriausios draugės!“.
Kitas tropas yra japoniški animacinių personažų romantiniai ryšiai. Kurie prasideda maždaug nuo „O, koks jis jaunas, aukštas ir gražus“, o po dviejų dienų jau tampa „Aš pasiruošusi mirti dėl tavęs!“. Ir tai nėra santykių hipebolizaciją. Tačiau, kas „Sezume“ filme kėlė truputi didesnį diskomfortą, tai, kad animacijos herojė – mokinė – per dvi dienas įsimyli jaunuolį (ir pasiruošusi už jį rizikuoti savo gyvybe), kuris yra paskutinio kurso studentas. Ir dar nori būti mokytoju.
Dėl to jų romantinius santykius išties nelabai jauku žiūrėti, jau nekalbant, kad iškelia daugybę etinių klausimų. Būtina darkart priminti, kad tai ne šio filmo naratyvinės problemos, o viso animė segmento naratyvinės tradicijos, kurios tiesiog kertasi su vakarietiškų vertybių modeliu.
Pabaigai dar noriu grįžti prie filmo nagrinėjamų naratyvinių temų, kurios yra labai organiškai įlietos į kelio žanro istoriją. Pirmiausia, tai yra merginų paauglių ir jų mamų (tiesa, šiuo atvejų globėjos) santykiai – kaip atrasti sveiką balansą tarp jauno žmogaus bręstančio savarankiškumo bei motinų siekio apsaugoti savo vaikus.
Taip pat, kaip gana jautriai parodytas niekada neblėstantis motinos praradimo skausmas (šiuo atveju vėl negaliu nepagalvoti apie „Marvel“ filmus, kuriuose bet koks jautrus momentas turi būti iškart užmaskuojamas veiksmo scena ar juokeliu). Ir, kas šiek tiek net nustebino, kaip netikėtai, tačiau organiškai, buvo paliestas vienišos motinos gyvenimas – kiek daug svajonių ji turi atsisakyti, kad galėtų užauginti vaiką.
Apibendrinus, „Sezume“ tikriausiai yra gaiviausias šiuo metu šalies kino salėse rodomas filmas. Šioje recenzijoje sąmoningai stengiausi kaip galima mažiau atskleisti siužeto detalių, kadangi tai yra pusė šio filmo malonumo. Bene svarbiausias aspektas, dėl kurio galiu rekomenduoti šį filmą, yra tai, kad jis yra kinematografinis potyris, kuris yra ženkliai malonesnis, kai yra žiūrimas kino teatro ekrane. O tai, kad kūrėjai savo žiūrovus laiko intelektualiomis būtybėmis, kuriems nereikia paaiškinti kiekvieno siužeto vingio bei jų pasekmių, yra labai netikėtas, bet malonus bonusas.