Netikros naujienos, žiniasklaidos krizė, diskusija: kas šiais laikais yra žurnalistas? Akademiniame ir viešajame diskursuose vis dažniau proklamuojama, kad žiniasklaida mirė, tegyvuoja KAŽKAS. Tačiau Steveno Spielbergo „Valstybės paslaptis“ (The Post, 2018) primena, kad demokratinei ir sveikai valstybei, žiniasklaida ir jos laisvė yra reikalingas pamatas, nes ant jo stovime visi mes.
Filme atkuriami 1971 metų įvykiai, kai tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas bandė sustabdyti „The Washington Post“ ir „The New York Times“ leidinius išspausdinti slaptą raportą – Pentagono popierius – apie Vietnamo karą. Kino istorijoje filmų apie žiniasklaidą ir žurnalistų darbą yra nemažai, tačiau tokių, kuriuose būtų nagrinėjama giliau nei redakcijos sienos ir savo problemose skęstantys reporteriai nėra tiek daug. Vienas reikšmingiausių ir kultinių tokio tipo filmų – „Visa prezidento kariauna“ (All the President‘s Men, 1976). Man šie filmai panašūs tuo, kad istorijos prasme „Valstybės paslaptis“, nors ir išleistas vėliau, tampa įvadu „Visai prezidento kariaunai“, kurioje nagrinėjama Votergeito skandalo tema.
„Valstybės paslaptyje“ paliečiama daugiau temų nei tik principinga kova už žiniasklaidos laisvę ir teisę atskleisti tiesą. Gana subtiliai į filmo pasakojimą įsipina ir moters padėties to meto visuomenėje tema. Katharine Graham, kurią labai įtikinamai įkūnija Meryl Streep, mirus vyrui tampa pirmąja moterimi JAV, valdančia didžiulį leidinį – „The Washington Post“. Tai, kaip ji jautėsi tuometinėje aplinkoje, taikliai atspindi scenos, kuriose Katharine atidaro duris į susirinkimų erdves, kur, atrodo, knibždėte knibžda vyrų, pasiruošusių pabrėžti jos nekompetenciją ir vyriškumo stoką. Nors vaizduojamas aštuntasis dešimtmetis, tačiau atrodo, kad šis filmas nors ir neryškiai, tačiau prisiliečia prie šiandien labai aktualių temų: valstybės vadovų ir žiniasklaidos trintis, neapčiuopiamas siekis cenzūruoti, buvimas vienintele moterimi „aukštoje pozicijoje“, kurią vis tiek bando valdyti vyrai.
Tai pirmasis filmas, kuriame kartu vaidina kino industrijos numylėtiniai ir kokybės ženklo garantai – Tomas Hanksas ir Meryl Streep. Meryl, kaip ir visuose savo darbuose visiškai įsikūnija į savo personažą: žvilgsniu, kalba, balso tonu, eisena. Ji tarsi įrankis, kuris leidžia atgyti nuostabiai ir vertai pažinti asmenybei. Nors ir kaip nesinori būti dar viena Meryl Streep kulto nare, tačiau negaliu nepripažinti, kad jos vaidyba gera, tiesiog erzinančiai gera ir nėra prie ko prikibti. Tomas Hanksas čia įkūnija ambicingą ir kovoti ne tik su konkuruojančiais leidiniais, bet ir visu pasauliu trokštantį redaktorių – Beną Bradlee. Šis žurnalistas padarė didžiulę įtaką JAV žurnalistikai ir jos vystymuisi, nepamirštant ir paties Nixono nervų tampymo, kai nepabūgęs galimų sankcijų, paviešino Pentagono popierius. Tačiau kartais Tomo Hankso vaidmuo primena labai dažnai matomą žurnalisto šaržą: kas antrą žodį rėkiantis, visuomet susinervavęs, nepatenkintas ir įsitempęs. Ir dar cigaretę dantyse laikantis. Dėl šių priežasčių tikrojo Beno Bradlee asmenybė ir jos ypatumai paskendo tame šarže. Bet vis tiek smagu matyti Hanksą kitokį nei įprasta.
Kartais stebina, bet dažniau nuliūdina suvokimas, kad prieš dešimtmečius įvykusi istorija ir laikmečio problemomis įvairiomis formomis kartojasi ir šiandien. Nors, filme nagrinėjami pamatiniai ir belaikiai dalykai: teisė žinoti, teisė informuoti, noras valdyti ir varžyti, baimė, vis dar iki galo neįvykusi moterų emancipacija ir drąsa būti pirmam, „Valstybės paslaptis“ vis tik yra optimistiškas ir įkvepiantis filmas. Vietomis kūnu nubėga šiurpuliukai, kadangi režisierius labai taikliai dėlioja scenas ir į kulminaciją eina tolygiai išlaikydamas stiprų ritmą. Spielbergas, kaip ir daugelyje savo filmų, istoriją dėlioja švariai ir linijine tvarka, tačiau pasakoja ir nagrinėja purvinus dalykus. Šis filmas, būtent šiuo metu, turėtų suveikti tarsi vitaminas ir geriausia žurnalistikos studijų reklama.
Filmo anonsas: