Šių metų „Kino pavasaryje“ pasirodęs režisieriaus ir filosofo Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Gyvenimas po mirties“ intrigavo jau nuo pat pirmų kalbų apie jo išleidimą.
Atsižvelgiant į tai, kaip N. Mileriaus kartu su Audriumi Mickevičiumi režisuota juosta „Pavyzdingas elgesys“ (2019) gebėjo supinti biopolitikos ir egzistencinius klausimus į tankų, tačiau vidujai paliečiantį pasakojimą, mirties apraiškų ir performanso studija tebebėgančiame gyvenime išnyra kaip nuostabi dirva, tebūnie ir netiesioginiam, režisieriaus pradėtų gliaudyti temų tęsiniui.
Išties, nors kine mirties tema (kaip pastebi ir pats N. Milerius) niekur nėra dingusi, galima daryti prielaidą, jog mintis (o gal net prisiminimas?) apie ją yra tarytum apleidęs mūsų viešąjį, o kartais ir privatų gyvenimą, kuriame mintys apie pabaigą yra kompensuojamos visais kitais įmanomais dirgikliais.
Tą paliudijo ne tik dar užklupusi pandemija, tačiau ir šiandien vykstantys karai visai netoli mūsų. „Gyvenimas po mirties“, atrodo, savalaikiškai bando į mirtį pažvelgti iš ne tik aktorystės kaip performanso, tačiau gyvenimo tėkmės apskritai perspektyvos, t. y. kaip nuolatos mūsų egzistenciją sekantį ir pasikartojantį motyvą, kurio dažniausiai neapmąstome, iki kol jau būna per vėlu.
„Gyvenimas po mirties“ ieško savitų perspektyvų apie mirtį sekant skirtingų kartų ir kontekstų veikėjus – gyvą legendą, aktorių Juozą Budraitį, jaunosios kartos atstovą Luką Malinauską, aktorius Rasą Samuolytę ir Dainių Gavenonį, jų sūnų Adomą bei Dainiaus tėvą ir Adomo senelį Valdą, kalbančius apie savo profesinį ir kasdienį gyvenimus bei pirmus susidūrimus su mirtimi, kaip galutine pabaiga.
Nors juosta lyg ir atsispiria nuo bandymo aptarti, ką reiškia vėl ir vėl vaidinti mirštančius personažus ar netektį išgyvenančius žmones, „Gyvenimas po mirties“ greitai išsišakoja į kažką amorfiškesnio, peržengiančio vien tik unikalias aktorystės, artistiškumo ar režisūros patirtis, taip efektyviai priartinant ją ir prie labai specifinio amato neragavusio žiūrovo sielos. Juosta laikui bėgant tampa meditacija ir apie dokumentinio kino kaip „gyvenimo po mirties“ (paties režisieriaus minima latvių režisieriaus Herzo Franko ištara) išraišką, padedančią mums susivokti apie būties-nebūties santykį laiko perspektyvoje.
Ilgainiui „Gyvenimas po mirties“ virsta pokalbiu (o kartais ir nebyliu monologu) apie mirties konkrečiai ir pabaigos apskritai apraiškas kiekvienoje „gyvoje“ būtyje. Kiekvienas gyvenimas yra sudarytas iš begalės pabaigos momentų, tebūnie kasdienybėje, asmeniniame gyvenime ar profesinėje veikloje.
Ir būtent šių momentų apmąstymas (ar atsiribojimas nuo jų) gali nubrėžti trajektoriją, kaip kiekvienas iš mūsų sutiks didžiąją savo Pabaigą, t. y. mirtį. Net ir pritariant J. Budraičiui, filme pagal geriausias egzistencialistines tradicijas kalbančiam apie tai, jog kiekvienas pabaigą pasiekiame (fiziškai ir dvasiškai) nuogi bei vieni, kasdienybėje pasitaikančių (kartais net iš pirmo žvilgsnio banalių, kaip pastato griovimas) pabaigų/mirčių reflektavimas padeda įprasminti mūsų pačių pabaigą. O dar svarbiau, kalbant R. Samuolytės žodžiais, vertinti kiekvieną mūsų gyvenimo dieną bei suprasti jos svorį ir mums, ir mūsų artimiesiems.
Nors „Gyvenimas po mirties“ yra pakankamai trumpa juosta, trunkanti vos 71 minutę, tai yra „tankus“, daug potemių ir poteksčių užčiuopiantis filmas. Tai reiškia, jog jis toli gražu netraktuoja žiūrovo kaip pasyvaus kultūros vartotojo, o priešingai, reikalauja iš jo aktyvaus dalyvavimo mąstymo, kurio savotišku davikliu tampa filmas, procese.
Geriau pagalvojus, juostos abstraktumas ir daugiasluoksniškumas nepaisant palyginus paprastos jos formos yra logiškas. „Gyvenimas po mirties“ imasi iš pirmo žvilgsnio neįmanomos užduotis – esant gyvam mąstyti apie tai, kas gyvai sąmonei vis dar nėra pasiekiama.
Po premjeros vykusiame susitikime paklaustas, ką apie mirtį nori pasakyti savo dokumentiniu filmu, juostos režisierius Nerijus Milerius buvo gana atviras. Pasak jo, filmas yra tiek pat apie mirtį, kiek ir apie gyvenimą. Negalima tam nepritarti.
Nors „Gyvenimas po mirties“ kartais yra iššūkis žiūrovui, jis yra ne tik odė mirčiai, tačiau ir gyvybei visomis jos prasmėmis, įskaitant ir ekraną stebinčiojo gebėjimui gyvai mąstyti apie tai, kas gyvam esant atrodo nepasiekiama, tačiau neišvengiamai lydi kiekvieną žingsnį.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
