Sydney Levine apie prodiuserį Kęstutį Drazdauską ir Lietuvos kino industriją

Šiemet lankiausi Strateginių partnerių renginyje, kuris vyko Halifakse (Kanada) iškart po Toronto tarptautinio filmų festivalio. Draugiška renginio atmosfera leido drąsiai megzti kontaktus. Čia ir sutikau Kęstutį Drazdauską, besilankantį renginyje jau trečią kartą. Dirbdamas prodiuseriu per pastaruosius kelerius metus jis, kaip verslo plėtros direktorius, dar įkūrė ir „Vilniaus kino klasterį“.

Kęstutis kino versle dirba nuo 1995 metų. Savo kelią jis pradėjo televizijoje, tapęs antruoju režisieriaus asistentu Erico Redo filme „Povandeninė srovė“ (Undertow). Jo ketvirtasis darbas buvo 1999 metais pasirodęs Donna Dietch filmas „Velnio aritmetika“ (The Devil’s Arithmetic), kuris buvo filmuojamas Lietuvoje. Jį kuriant jis dirbo koordinuojančiu režisieriaus asistentu. 1999 metais prodiusavo savo pirmąjį trumpametražį filmą – „Karininko romansas“ (rež. Vytautas V. Lansbergis) ir dar kelis trumpametražius filmus. 2006 m. jis prodiusavo savo pirmąjį pilnametražį filmą „Diringas“. Nuo to laiko jis prodiusavo dar penkias kino juostas ir šiuo metu dirba su savo šeštuoju filmu „Dvi naktys iki ryto“ (2 Nights Till Morning) apie dviejų nepažįstamųjų, nekalbančių ta pačia kalba, vienos nakties nuotykį, kuris pakrypsta visiškai netikėta linkme, kai dėl Islandijos vulkano pelenų debesies sustabdomi visi skrydžiai.

Kaip ir priklauso nepriklausomam filmų prodiuseriui, Kęstutis užsiima keliais darbais vienu metu. Nuo 2003 gyvenimui jis užsidirba prodiusuodamas reklamas, o nuo 90-ųjų, savo malonumui, – filmų prodiusavimu. Tuo metu tai buvo sudėtingas ir brangus užsiėmimas jo gimtojoje Lietuvoje, kurioje po Sovietų sąjungos žlugimo niekas nefinansuodavo filmų ir nebuvo filmų pramonės infrastruktūros. Tad tam, kad galėtų sukurtų filmą, reikėjo visą įrangą atsivežti iš užsienio, o tolesnei filmo gamybai jį reikėjo vežti į Prahą ar Varšuvą.

Jis ir jo partneriai įkūrė firmą „Cinevera“. Šiandien – tai didžiausia filmavimo ir apšvietimo technikos kompanija, įranga aprūpinanti Baltijos regioną. Toliau sekė firmos „Cineskope“ įkūrimas, dabar– tai didžiausia filmavimo kamerų nuomos kompanija Baltijos šalyse. 2011-aisiais jie įkūrė „Vilniaus kino klasterį“, kuris vienija tris prodiuserines kompanijas, keletą kino paslaugų įmonių, filmų festivalį „Kino pavasaris“ ir kino naujienų tinklalapį kinfo.lt.

Dar plėtojami keletas projektų: 1100 kvadratinių metrų scena, kurioje bus didžiausias Baltijos regione žaliasis ekranas (green screen), grimo ir kostiumų studijos bei gamybinės patalpos.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

„Vilniaus kino klasteris“ ketina modernizuoti 30 kino salių mažesniuose Lietuvos miestuose. Šiuo metu šalyje veikia 40 salių, kurios yra didžiausiuose šalies miestuose. Jose rodomi lietuviški filmai, taip pat JAV blockbusteriai. Įprasta filmo demonstravimo trukmė – dvi savaitės. Nėra jokių išskirtinių sąlygų lietuviškiems filmams, tačiau yra jų poreikis. Žmonėms patinka girdėti gimtąją kalbą ir matyti save kino ekrane. Iš 250 filmų, išleidžiamų per metus, tik 10 yra lietuviški, bet jie sudaro 12-15 procentų visos rinkos. Provincijoje irgi yra rodomi filmai, nes teatrai ir kultūros centrai turi sales, kuriose vyksta ne tik koncertai ir vaidinimai, bet rodomi ir filmai. Regionuose įkūrus skaitmenines sales, atsiras naujų darbo vietų, o „Vilniaus kino klasteris“ pasirūpins reikiama įranga ir turiniu. Įgyvendinti šį projektą užtruks trejus metus. Išpopuliarinus kiną provincijoje, padidės rinkos pelno dalis, tenkanti lietuviškiems filmams.

Ši idėja ir jos įgyvendinimas buvo išplėtotas padedant SOFA`i (School of film agents). SOFA – tai prieš dvejus įgyvendinta filmo agentų mokyklos, kurią įkūrė Nikolajus Nikitinas (Berlinalės atstovas), iniciatyva. Naujoji „Vilniaus kino klasteris“ iniciatyva įgyvendinama pagal Europos subsidijų sistemą, iš kurios galima gauti 50% finansavimo. Likę 50% finansuojami iš privačių lėšų (30%) ir iš Lietuvos valstybės (20%).

Europos Sąjungos struktūrinių fondų rėmimas skirstomas į septynerių metų terminus. Naujas 2014-2020 metų ciklas prasideda dabar. Planuojama, kad naujieji kino teatrai bus atidaryti 2016-aisiais.

Lietuva yra Baltijos regiono lyderė. Latvių kalba yra gimininga, tačiau žmonės iš vienos šalies nesupranta žmonių iš kitos. Estijoje kalbama visiškai kitokia kalba, gimininga Suomių. Taigi Baltijos regiono vienybė yra daugiau geopolitinė negu kultūrinė.

Šalių nesieja bendra kultūra, tačiau jos bendradarbiauja ir dalinasi žiniomis bei iniciatyvomis. Pavyzdžiui, „Vilniaus kino klasteris“ konsultuoja kolegas estus, kurie bando įkurti panašų klasterį. Tačiau daugiau bendradarbiaujama su Vokietija nei su Latvija ir Estija. Dauguma projektų yra tarptautiniai, o ne sukurti tik Lietuvoje. Nors filmų kūrimas yra subsidijuojamas, bet filmų platinimas nėra remiamas.

Šiuo metu Kęstutis koprodiusuoja filmą „2 naktys iki ryto“ (2 Nights Till Morning). Tai suomių ir lietuvių bendras projektas, kuriamas Vilniuje. Jame vaidina Marie-Josée Croze, matyta filmuose „Tik niekam nesakyk“ (Tell No One), „Skafandras ir drugelis“ (The Diving Bell and the Butterfly), „Barbarų įsiveržimai“ (Barbarian Invasions) už kurį 2003-aisias ji gavo „Auksinę palmės šakelę“, taip pat filmas laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio pilnametražis filmas.

Kęstutis dabar taip pat prodiusuoja du pilnametražius filmus. Vieną jų stato italų režisierius Gianluca Sodaro. Jie kartu dirbo kuriant dramą „Ką Dievas sau galvoja“ (God’s Got His Head in the Clouds). Ir šiame naujame filme toliau plėtojamos tikėjimo ir kunigo, patiriančio krizę, temos. Keliaudamas atnaujinti savo tikėjimo, jis sutinka žmones – biblinių personažų kopijas. Tai juokinga ir šiuolaikiška. Jie jau baigia rašyti scenarijų, kad galėtų pradėti filmuoti kitais metais. Filmo pavadinimas bus „Solo“.

Kitas filmas yra „Paskutinis gyventojas“ (The Last Inhabitant), kurio scenarijų parašė ir jį režisuoja Jivanas Avetisyanas.

Jo pilnametražio filmo „Tevanik“ premjera įvyko gegužę Armėnijoje. Tai jau antras jo darbas. Veiksmas vyksta armėnų Kalnų Karabache. Rajone, kurį Stalinas įtraukė į Azerbaidženą. Po Sovietų Sąjungos žlugimo armėnai paskelbė nepriklausomybę. Oficialiai šiame regione dar vyksta karas, tačiau realiai jame nebuvo karinių veiksmų jau 20 metų. Jo gynyba rūpinasi rusų ginkluotosios pajėgos. Avetisyanui buvo 15-ka, kai tai įvyko.

Jo pirmasis filmas buvo apie tris paauglius, suaugusius per naktį. Jo naujasis filmas yra apie du žmones: vienas jų yra azerbaidženietis, kitas – armėnas, kurie yra priversti padėti vienas kitam, nors vienas jų miršta filmo metu. Juostos kūrimą remia armėnai, tačiau bus renkami pinigai koprodukcijos forumuose, tokiuose kaip „Strategic Partners“, „East meets West“ Karlovy Varuose. Filmui reikia surinkti didesnį biudžetą (kuris palyginti visgi yra nedidelis), todėl reikia trijų ar keturių koprodukcijos partnerių.

Tikimės pamatyti šį ir kitus Kęstučio Drazdausko filmus, kuriamus Lietuvoje. Neabejojame, kad Kęstutį Halifakse Strateginių partnerių renginyje matysime dažniau.

Vertė Indrė Matuliokaitė

Versta iš Lithuania is a Strategic Partner in Halifax, indiewire.com