Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šiemet Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ pasitinka 30-ąjį jubiliejų. Tai vienintelis A klasės kino festivalis Šiaurės ir Baltijos šalių regione, kurio lankomumas perkopia 94-ių tūkstančių lankytojų ribą. Su festivalio meno vadove Triina Tramberg kalbėjome apie festivalio raidą, įtaką Baltijos regionui bei šių metų naujienas.
Šiemet festivalio didžiausias dėmesys skiriamas Baltijos šalių kinui. Kokią matote regioninio kino kaitą bei tendencijas?
Manau, kad pati kino industrija iš esmės pasikeitė. Baltijos šalys tapo vieta, į kurią verta atvykti kurti filmų. Mums puikiai sekasi kurti tiek koprodukciją, tiek individualius filmus.
Kalbant apie tematiką – negalėčiau teigti, kad yra vienas labai ryškus bruožas, apibrėžiantis Baltijos šalių kiną kaip visumą. Jis vystosi ir nuolat kinta. Tačiau svarbiausia, jog tampame tarsi „naująja Skandinavija“ – regionu, kuriame yra kokybiška filmų gamyba.
Pasaulyje viena krizė veja kitą. Kaip tai paveikė šių metų festivalio programas?
Kinas yra puikus būdas atspindėti pasaulį, kuriame gyvename. Tęsiame programą „Standing with Ukraine“, nes tikime, kad Ukraina kovoja ne tik už save, bet ir už visos Europos demokratiją. Svarbi ir mūsų geografinė padėtis, čia gyvena daug ukrainiečių, kurie nori žiūrėti ukrainietišką kiną.
Programoje gausu filmų iš įvairių regionų – konfliktų zonų ar kraštų, kovojančių už savo nepriklausomybę ir laisvę. Dažnai kino kūrėjai šias temas nagrinėja per kasdienio gyvenimo prizmę – paprastus įvykius ar klausimus. Kas vyksta pasaulyje jaučiama fone, tai atspindi mūsų tikrovę.
Manau, kad vienas iš festivalio tikslų – parodyti įvairius požiūrius, galbūt ne visada duoti atsakymus, bet paskatinti kelti klausimus ir suprasti, kokiame pasaulyje gyvename. Šios istorijos gali būti pasakojamos labai dramatiškai, tačiau dažnai – ir su humoru.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ką išskirtumėte iš šių metų konkursinėse programose?
Pagrindinėje konkursinėje programoje siekiau suburti ne tik pripažintus režisierius, bet ir tuos, kurie pristato savo antruosius kūrinius. Manau, kad šiuo metu kino industrijoje stebime tam tikrą filmų perteklių. Vienas iš esminių mūsų festivalio bruožų yra atradimai.
Kaip festivalis vystėsi nuo pat pradžių, kaip jums pavyko išaugti?
Pirmojo festivalio metu buvo rodomi tik 24 filmai, sulaukėme 20 svečių iš užsienio. Festivalyje dirbo apie 10 žmonių ir būrelis savanorių. Šiemet rodome 181 pilnametražį filmą – vien pagrindinėje festivalio programoje. Taip pat yra „Just Film“ (aut. past. vaikų ir jaunimo kino festivalis) ir trumpametražių filmų programos.
Pernai sulaukėme beveik 2000 svečių iš užsienio, šiemet galime tikėtis tiek pat arba dar daugiau. Šiais metais dirba apie 210 darbuotojų, taip pat apie 450 savanorių. Palyginus su festivalio pradžia pokytis išties didelis.
Minėjote, kad programoje turite 181 pilnametražį filmą. O kiek šių metų festivalyje bus pristatyta premjerų?
Jei skaičiuotume ir „Just Film“, kurioje yra pilnametražių filmų, tai iš viso – 230 filmų. 71 pasaulinė premjera ir 19 tarptautinių premjerų.
Kokia festivalio žiūrovų kaita?
Dar 2019-aisiais galvojome, jog tuoj įvyks kažkas didelio, ir tada prasidėjo COVID-19, viskas kuriam laikui sustojo. Tačiau pernai bendras lankytojų skaičius siekė daugiau nei 94 tūkstančius.
Pamatysime: ar aš būsiu „nepo baby“ (ang. vaikas, žinomas dėl savo žymių ir įtakingų tėvų), kuriam pavyko pritraukti 95 tūkstančius lankytojų, ar tas, dėl kurio skaičiai grįš į COVID-19 laikų lygį? Tikrai jokio spaudimo! (Juokiasi.) (aut. past. pašnekovė yra Tiinos Lokk dukra).
Org. nuotrauka
Ar bilietų pardavimo metu pastebėjote tam tikras tendencijas, kokios tematikos filmai susilaukia daugiausia dėmesio?
Bilietų prekybą pradedame gana anksti, pristatome įvairias programas, jog žiūrovai galėtų susipažinti. Įdomu stebėti dinamiką: iš pradžių susidomėjimas būna didelis, vėliau šiek tiek sumažėja, bet kai paskelbiama visa programa, vėl kyla bilietų pirkimo bumas.
Kalbant apie filmus – į keletą jų perkami gana aktyviai. Galbūt įtakos turi ir filmo pavadinimas – kaip jis skamba estų kalba. Manau, kad COVID-19 pandemija pakeitė žmonių lankymosi kino teatruose įpročius. Jie vis dar eina į kiną, bet tas įprotis tarsi išblėso. Vieni žiūrovai iš anksto įsigyja abonementus, tačiau daugelis žmonių bilietus perka paskutinę minutę.
Ar žiūrovai galės stebėti filmus nuotoliu?
Ne. Šiuo metu visiems išgyventi yra sunku. Tai matau stebėdama vietinių platintojų sandorius. Mūsų festivalyje nėra tam tikrų filmų, nes juos norima parodyti vėliau, kai į kino teatrus ateis žiūrovai. Baiminamasi, kad festivalio sūkuryje tie filmai tiesiog pasimes.
Ką iš festivalio svečių norėtumėte išskirti?
Atvyksta režisierius Timas Blake Nelsonas pristatyti filmo „The Life and Deaths of Wilson Shedd“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Amanda Seyfried. Tai labai stiprus filmas apie meilę kalėjime. Surengsime specialią filmo „Dangerous Liaisons“ peržiūrą, po kurios vyks klausimų ir atsakymų sesiją su mūsų žiuri pirmininku, seru Christopheriu Hamptonu.
Taip pat pristatysime „Joy Will Prevail“ vaidybinį biografinį filmą apie estų kilmės pasaulinio garso architektą Louisą Kahną, gyvenusį JAV. Į Taliną atvyksta jį suvaidinęs aktorius Griffinas Dunne’as. Taip pat atvyks „In Starland“ režisierius Ray‘us Panthakis. Festivalyje lankysis jau pažįstami svečiai: sugrįžta Trine Dyrholm ir Golshifteh Farahani.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kada pradedate planuoti kitų metų festivalį? Ar darbai pradedami dar vykstant festivaliui, ar palaukiate, kol festivalis baigsis, ir imatės darbų šviežia galva?
Šie metai yra pirmieji, kai esu festivalio meno vadovė. Liepą pradėjau planuoti ir nusprendžiau, kad kol kas jokių esminių pokyčių festivalyje nedarysiu. Tai nebuvo skęstantis laivas, kurį reikia gelbėti, – priešingai, viskas veikė puikiai.
Visgi, žiūrėdama filmus, pradėjau galvoti, ką galėčiau patobulinti. Dabar noriu patikrinti, ar liepą iškeltos hipotezės pasitvirtins ir kaip jos atsispindės festivalio metu. Tikrieji planavimo darbai prasidės sausį, nes gruodį planuoju tiesiog išsimiegoti ir pasipuošti namus Kalėdoms, kadangi labai mėgstu šį laikotarpį. Sausį kibsiu į darbus su nauja energija.
Kokias tendencijas numatote artimiausiuose festivaliuose?
Tiesą sakant, nežinau. Manau, kad šiuo metu pagrindinė tendencija – išgyventi nenuspėjamais laikais. Festivaliai išsikelia klausimus: kaip išlikti aktualiam, ką gali pasiūlyti regionui ir ką – visai industrijai? Sakyčiau, jog aktualumo išlaikymas yra vienas svarbiausių prioritetų.
Kaip pavyko tapti A klasės festivaliu ir kaip pavyksta išlaikyti šį statusą?
Iš pradžių rengėme Eurazijos konkursą. Festivalio įkūrėjos Tiinos Lokk pradėjo teirautis, kodėl į konkursinę programą neįtraukia filmų iš Pietų Amerikos. Vėliau, per uždarymo ceremoniją, žiuri nariai pasakė, jog „Juodosioms naktims“ reikėtų tapti A klasės festivaliu.
Nors ji į tai nesureagavo, vėliau apsigalvojo. Ji – lyg pienė, prasiskynusi kelią per betoną, jeigu kyla idėja, ji jos imasi. T. Lokk kreipėsi į Tarptautinę kino prodiuserių asociacijų federaciją (FIAPF). Tuo metu šiame regione nebuvo nė vieno A klasės festivalio, todėl viskas susiklostė tobulai. Mes augome, kino industrija stiprėjo – toks žingsnis buvo logiškas.
Išlaikant statusą yra tam tikros privalomos kvotos – pavyzdžiui, tam tikras premjerų skaičius. Nuolat stebime, kas vyksta, įsiklausome į tai, ko reikia industrijai, ir atitinkamai veikiame, išlaikydami inovatyvumą. Manau, kad tai – vienas iš esminių veiksnių, padedančių išlaikyti tokį statusą.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ką šis statusas reiškia visam mūsų regionui?
Baltijos regionui, visų pirma, tai yra vartai į pasaulį. Šiemet švenčiame 30-ies metų festivalio jubiliejų. Galima drąsiai teigti, jog Baltijos šalių kino augimas neabejotinai yra ir festivalio nuopelnas.
Į „Juodąsias naktis“ pritraukiame žmones, su kuriais kino kūrėjai ir prodiuseriai nori susitikti Kanuose ir Berlyne. Sukūrėme jiems savotiškus namus – vietą, į kurią jie gali sugrįžti, atsivežti kažką naujo, turėti galimybę užmegzti tarpusavio ryšius. Dėl bendradarbiavimo Baltijos šalių projektai pradėjo klestėti. Tai buvo visos pramonės postūmis.
Ko palinkėtumėte šių metų festivalio žiūrovui?
Būti smalsiems, atrasti istorijas bei kino kūrėjus ir patirti kino magiją. Dažnai kalbame apie akimirkas, kai žiūrint filmą visi juokiasi, tačiau man viena stipriausių emocijų kyla tada, kai, pamačius paveikų filmą, salėje stoja visiška tyla.
Visi stengiasi sulaikyti ašaras ir galvoja: „Juk aš apsiverkiau…“ O tada išgirsta, kaip kas nors išsipučia nosį, ir supranta, jog verkia visi. Tai akimirka, kai visi išgyvena tą patį jausmą.
Linkiu žiūrovams bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės, atrasti naujų emocijų ir pasimėgauti kino magija.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
