„ACME Film“ archyvas
Stivenas Kingas (Stpehan King) yra, be abejo, vienas žymiausių ir populiariausių gyvų rašytojų pasaulyje. Per ilgą karjerą rašytojas sukūrė daugiau nei penkiasdešimt romanų, begalę trumpų istorijų ir kitų veikalų. Už neblėstantį savo populiarumą ir sėkmę jis, dalinai, turėtų būti dėkingas ir Holivudo kino industrijai, nuolat štampuojančiai jo kūrinių ekranizacijas. Šią vasarą kino ekranus pasiekė naujausias, jau 59-asis filmas pagal Stiveno Kingo knygą „Tamsusis bokštas“ (The Dark Tower, rež. Nikolaj Arcel, 2017). Tačiau žymaus rašytojo ir Holivudo santykiai ne visuomet klostėsi gerai.
Suprantama, jog tokioje daugybėje Stiveno Kingo adaptacijų lengvai galime rasti ir pelų, ir grūdų. Kartais atotrūkis tarp jų yra milžiniškas. Puikiai vertinami Stiveno Kingo filmai, kaip „Švytėjimas“ („The Shining“, rež. Stanley Kubric, 1980), „Mizerė“ („Misery“, rež. Rob Reiner, 1990), „Pabėgimas iš Šoušenko“ („The Shawshank Redemption“, rež. Frank Darabont, 1994), koegzistuoja kartu su tokiomis vizualinėmis atliekomis kaip „Nakvišos“ („Sleepwalkers“, rež. Mick Garris, 1992 – čia tas filmas, kuriame žmogus yra nužudomas perduriant jo nugarą kukurūzų burbuole…) ar paties autoriaus režisuotu „Maximum Overdrive“ (rež. Stephen King, 1986) filmu, kurio garso takeliui naudotos tik grupės AC/DC dainos…
Tačiau gera pirminė medžiaga ne visuomet lemia gerą jos adaptaciją kine (ir atvirkščiai). Vienok, trumpa Stiveno Kingo istorija „Sunkvežimiai“ („Truks“) yra neabejotinai dešimtis kartų labiau vykusi nei pagal ją pastatytas filmas, jau minėtas „Maximum Overdrive“. Antra vertus, tenka prisiminti, jog Stivenas Kingas itin nemėgo Stanley Kubricko sukurtos „Švytėjimo“ ekranizacijos, kuri, autoriaus teigimu, nebuvo ištikima pirminei medžiagai. Kaip ten bebūtų, „Tamsiojo bokšto“ knygų serija tiek autoriaus, tiek ištikimų jo skaitytojų yra laikoma šio rašytojo magnum opus. Tačiau šio filmo ekranizacija tikrai negali būti pavadinta vykusiu darbu.
„ACME Film“ archyvas
Aštuonių Stiveno Kingo parašytų „Tamsiojo bokšto“ serijos knygų bendra apimtis – daugiau nei 4000 puslapių. Daugelis rašytojo kūrinių, vienaip ar kitaip, taip pat siejasi su šia serija. Apie knygų ekranizaciją prakalbta jau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai buvo paskelbta, jog projekto ėmėsi režisierius J. J. Abramsas. Tačiau projektas ilgam pateko į kūrybinę aklavietę. Po kelių režisierių ir studijų kaitos, šiemet filmas išvydo saulės šviesą. Tačiau 95-ių minučių trukmės „Tamsiojo bokšto“ ekranizacija nėra tai, ko laukė Kingo gerbėjai visame pasaulyje.
Filmas tapo savotišku Peterio Jacksono „Hobito“ filmų trilogijos antipodu. Peteris Jacksonas „ištempė“ nedidelę J. R. R. Tolkieno knygą į tris ilgus filmus, gerokai persūdydamas su Viduržemio pasaulio mitologija ir pridėdamas klasikinėje knygoje visai nebuvusių scenų. Tokiu būdų Jacksono darbas susilaukė šiokios tokios Tolkieno fanų kritikos bei buvo perpildytas ir ištęstas paprastam žiūrovui, mažai susipažinusiam su knygos pasauliu.
Tuo tarpu Nikolajaus Arcelo režisuotas „Tamsusis bokštas“ pasielgė atvirkščiai – suspaudė milžinišką Kingo serijos pasaulį į vieną trumpą filmą (filmas nėra nė vienos iš Kingo knygų ekranizacija, greičiau – kelių jų sudėtinė dalis, papildanti jau egzistuojančią Kingo „Tamsiojo bokšto“ visatą). Tačiau „Tamsusis bokštas“ tapo perdėm seklus ir „neištikimas“ pirminei medžiagai, jog būtų gerai įvertintas serijos knygų skaitytojų, ir perdėm klaidus ir neįtikinantis, jog jį pamėgtų jų neskaitę.
„ACME Film“ archyvas
Jau pirmaisiais kadrais filmas traukia iš rankos kozirius – žiūrovas be jokių vyniojimų yra metamas į rimtą sci-fi veiksmą. Nedidelė JAV priemiesčio gyvenvietė pasirodo esanti visa ne tuo, kuo dedasi, – čia karaliauja būtybės, tik prisidengusios žmogaus oda, o jauni vaikai yra išnaudojami prijungianti juos prie kokių tais hi-tech prietaisų, kurie panaudoja jų minčių jėgą (arba, kaip sužinosime vėliau, „švytėjimą“), jog kaip ginklą nukreiptų ją atakuoti visatos viduryje esančio (tamsiojo) bokšto, kuris jungia visus pasaulius ir saugo visatą nuo už jos ribų esančių tamsiųjų jėgų, įsiveržimo. Ir tai tik medžiaga, užkoduota keliose pirmose filmo minutėse. Žinoma, labiau suprantama ji tampa tik filmo eigoje, tačiau tuo metu žiūrovo laukia dar daugiau netikėtumų.
Atrodo, jog Stiveno Kingo „Tamsiojo bokšto“ knygų serija yra ta medžiaga, kuri privers iš nekantrumo rankas trinti visus kino studijų prodiuserius. Tai medžiaga, kuri gali rasti savo vartotoją bet kokioje minioje, kuriai nors kiek nesvetimas veiksmas ir fantastika. „Tamsiojo bokšto“ visatoje veikia magija – Matthew McConaughey įkūnyto „vyro juodais drabužiais“ tikslas yra, pasinaudojant išskirtinių vaikų jėgomis, nuversti tamsųjį bokštą ir karaliauti chaoso ir tamsos apimtame pasaulyje; čia netrūksta itališkus spageti vesternus primenančio kaubojų veiksmo – Idris Elba vaidinamas šaulys Rolandas, apsitaisęs visai kaubojams būdingais atributais ir ginklą valdantis ne prasčiau nei Clintas Eastwoodas.
Veiksmas vyksta ir mūsų planetoje, kurioje netrūksta išskirtinėmis galiomis apdovanotų vaikų ir senovės technikų paliktų portalų į kitus pasaulius. Žinoma, pogrindyje slepiasi tamsiųjų galių atnašautojai, garbinantys „Purpurinį karalių“, o kur dar visi tamsieji padarai iš už visatos paribių. Visko tiek daug ir tiek greitai, jog nuskambėjus Karaliaus Artūro ir Eskalibur kardo pavadinimams, nieko apie filmo visatą nenutuokiantis žiūrovas nevalingai tik prunkštelėja: „Ne, to jau gerokai per daug!“
„ACME Film“ archyvas
Iš tiesų, „Tamsiojo bokšto“ visata yra kupina VISKO. Tačiau didžiausia filmo problema, jog per šį VISKĄ yra tik paskubomis prašokama, užgriebiant tik mažiausias VISKO daleles. Filmas pasižymi nuolatiniu veiksmu ir greitu ritmu, bet nepasistengia žiūrovo panardinti į Stiveno Kingo sukurtą epinę visatą ir atskleisti jos veikimo dėsnius. Nieko apie šį pasaulį nežinančiam žiūrovui telieka sukti galvą klausimais – kodėl Matthew McConaughey personažas daro tai, ką jis daro (t. y. būna neracionaliai blogas), kokia yra to ar ano personažo, tų ar anų posakių reikšmė (pavyzdžiui, kodėl šauliui svarbu prisiminti savo tėvų veidus?) ir t. t. Visa tai ir liks neatsakyta. Žiūrint filmą norisi, jog jis trumpam sustotų ir papasakotų apie savo pasaulį taip, kaip Petersis Jackonas papasakojo apie Hobito pasaulį (na, gerai, papasakotų tai gerokai trumpiau…).
Jeigu tai būtų buvę atlikta, tuomet filmas tikrai atrodytų geriau. Kol kas jis gali pasigirti tik neblogu aktorių darbu. Idris Elba yra nepakartojamas, visai neblogai sekasi ir jo jaunajam kompanionui – išskirtinėms savybėmis apdovanotam vaikui Džeikui (akt. Tomas Tayloras), nors scenarijus ir pašykštėjo scenų, kuriose atsiskleistų tarp dviejų personažų gimstantis ryšys ir draugystė. Tuo tarpu Džeiką ir šaulį Rolandą persekiojantis Matthew McConaughey personažas nublanksta, mat jam nieko kito ir neduota, tik būti eiliniu, nemotyvuotu Džeimso Bondo lygio blogiuku (tik su šiek tiek magijos). Visai vykusios ir veiksmo scenos, o akis kartais nustebina įdomi sci-fi scenografija. Tiesa, filmo garso takelis yra vienas blankiausių girdėtų šią vasarą.
„ACME Film“ archyvas
Tad pagal savo sudėtines dalis (aktoriai, veiksmas, scenografija) filmas nėra jau toks ir blogas, tai eilinės spurdanti ir spragsinti Holivudo veiksmo bombelė, rimčiau filmui koją kiša tik garsas ir scenarijus. Norintiems tiesiog kur nors neįpareigojančiai paganyti akis jis gali tikti. Visgi ši vasara kupina ženkliai geresnių alternatyvų (jau matyti: „Nuostabioji moteris“, „Atominė blondinė“, „Vaikis ant ratų“, ar kiek kitos svorio kategorijos „Diunkerkas“), tad šį filmą sunku rekomenduoti bet kokiam, nors retkarčiais kino teatrų slenkstį minančiam, žiūrovui. Tuo tarpu „Tamsiojo bokšto“ knygų skaitytojui filmas bus paprasčiausias įžeidimas, nevertas šių knygų vardo.
„Tamsusis bokštas“, nekreipiant dėmesio į pirminę – knygų – medžiagą, yra filmas vidutiniokas. Vidutiniokas šios vasaros kino filmų repertuare ir šiek tiek žemesnis vidutiniokas Stiveno Kingo knygų ekranizacijų eilėje. Jis tiesiog per daug mažas, žemas ir netvirtas, jog galėtų, lyg filme, išlaikyti visą visatų sąrangą savo centre. Vienintelis geras dalykas, kurį tikrai atlieka šis filmas, – tai priversti žiūrovą pasidomėti minėta Stiveno Kingo knygų serija. Žiūrint filmą klausimų tikrai kils ir norėsis gauti atsakymus į juos.
Kadangi jau planuojami filmo tęsiniai ir net serialas, galbūt tai ir nėra taip blogai. Vienok, paskaičius knygas būsimi filmai turėtų tapti suprantamesni (potencialo frančizei čia tikrai yra) arba paprasčiausiai bus galima nusispjauti į visus šiuos „vidutiniokus“ ir likti prie senų gerų knygų puslapių.
Filmo anonsas: