„Comic Con Baltics“ archyvas
Eidama žiūrėti „Tarp pilkų debesų“ (2018) neapdairiai pakliuvau į lietuviškai dubliuotą seansą. Lietuvoje dubliuojami (kitose šalyse nusistovėjusi kitokia praktika, tarkime, JAV angliškai įgarsinama didelė dalis europietiško kino, mat amerikiečiai tingi skaityti subtitrus) tik vaikiški filmai ir tai suprantama – maži vaikai galbūt sunkiai skaito. Kam reikėjo dubliuoti šį? Nežinau. Nereikėjo. „Tarp pilkų debesų“ yra Lietuvos tremčių istorija. Gal tuomet filmas skirtas buvusiems tremtiniams, garbingo amžiaus žmonėms, kuriems patogiau būtų girdėti lietuviškai kalbančius veikėjus? Net jeigu ir taip, didesnė pagarba šiems žmonėms būtų išreikšta sukūrus gerą, kokybišką juostą.
Filme rodoma Vilkų šeimos istorija – motina ir du jos vaikai ištremiami į lagerį, kuriame bando išgyventi, neprarasdami vilties ir ieškodami stiprybės žmogiškuose dalykuose – meilėje, mene. Istorija pagal Rūtos Šepetys knygą tokiu pačiu pavadinimu (jos vertinti nesiimu, neskaičiau) atrodo verta dėmesio. Turint laiko distanciją nuo įvykusios tragedijos galima ne tik apie ją kalbėti, bet ir pasirinkti tam tinkamą toną – drąsų, novatorišką, pasakantį kažką esmingo. Tuo tarpu režisierius Marius Markevičius – jaunas lietuvių kilmės amerikietis – kuria taip, tarsi gyventų 1970-aisiais arba Nepriklausomybės pradžioje. Viskas parodoma kuo paprasčiau ir aiškiau, tradicine forma, kad tik kokia riba nebūtų peržengta, kad visi viską suprastų be menkiausios abejonės. Jaunesniems mokiniams tai gali suveikti kaip edukacinė pamoka vietoje vadovėlio, o ką salėje veikti žiūrovams?
Bandžiau suprasti ir daugiau keistų aspektų, pavyzdžiui, kodėl Laptevų jūros pakrantei pasirinkta viena gražiausių Lietuvos vietų – Nida. Yra toks sovietų laikų televizijos filmas „Ilga kelionė per kopas“ – viena pirmųjų juostų, pasakojančių apie trėmimus. Gal prisiminus šį faktą, režisieriaus galvoje iškilo Parnidis? Žinoma, yra Sibire kopų, bet tai nepateisina keisto režisieriaus sprendimo. Gal Nida nė nebūtų kritusi į akis, jei tokių keistenybių nebūtų daugiau. Tiksliau, visas filmas kelia vien tik skeptiškus klausimus.
Vienas iš atsakymų, kodėl „Tarp pilkų debesų“ yra toks nesulipęs kūrinys, yra pasakojimo sutelkimas į nieko nepasakančius apibendrinimus, o ne veikėjus. Per pirmas dešimt filmo minučių sužinome, jog pagrindinė veikėja Lina yra stebėtoja ir mėgsta piešti, o jos tėvai yra drąsūs ir nesitaiksto su režimu. Dar yra Linos brolis, bet jo pagrindinė būdo savybė yra buvimas mažuoju broliu. Viskas. Toliau režisierius mums parodo, kokias kančias patyrė tremtiniai bei pora NKVD pareigūnų, kurie – netikėta – nėra vien tik grynasis blogis. Veikėjų istorijoje nebelieka, todėl nėra ir žiūrovų susidomėjimo. Vienoje iš filmo scenų diriamas kailis gražiam, mielam triušiui. Baisu, bet triušio gaila ne mažiau nei rodomų veikėjų – jie tiesiog per daug svetimi.
Ar mes tikrai jaučiamės tokie nesaugūs, jog mus tenkintų atsainiai sukurta istorija, svarbu, teisinga tema? Lietuvos jubiliejus turėtų inspiruoti kūrėjus, o ne versti pritaikyti filmus prie deramo tautinio naratyvo. Neseniai buvo sukurti „Emilija iš laisvės alėjos“ ir „Pelėdų kalnas“. „Tarp pilkų debesų“ kokybės prasme būtų galima įterpti kažkur tarp jų, bet kas iš to, jei filmas geras tik lyginant panašius tarpusavyje, tik ieškant geriausio tarp prastų.
„Tarp pilkų debesų“ nėra visiškai prastas. Minimali kartelė peržengiama – galima žiūrėti, nedirsčiojant į laikrodį, pasigrožėti operatoriaus darbu, matyti neblogus, nors ir neišnaudotus aktorius. Bet tik tiek. Istorija ir veikėjai liko aptraukti debesų. Ir viskas aplink tik pilka, pilka, pilka.
Filmo anonsas:
