Tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis TARP jau aštuntą kartą kviečia visus tarpdisciplininio meno gerbėjus į šį analogų Europoje neturintį renginį. Šiais metais TARP pagrindine tema pasirinko poetinį kiną. Tiksliau, vizualinę poeziją ir jos kūrimo subtilybes. Spalio 9–13 d. vyksiantis festivalis aprėps poezijos filmų dirbtuves, avangardinio kino peržiūras, netradicinius poezijos skaitymus ir gyvo garso koncertus. „Kinomaistas“ pagavo ką tik iš meilės atostogų grįžusį TARP stuburą Gabrielę Labanauskaitę bei išklausinėjo apie TARP poeziją, jos kūrimą ir, žinoma, poeziją kine.
Poetinio kino užuomazgos audiovizualiniame poezijos festivalyje TARP, turbūt, atsirado praėjusiais metais. Tuomet TARP rodėte iš Berlyno atvežtą svarbiausio pasaulyje poetinių filmų festivalio ZEBRA programą. Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su šiuo festivaliu? Patys esate ten buvę? Papasakok plačiau apie jį.
Poezijos filmai yra sudedamoji TARP dalis nuo pat festivalio pradžios, kartu su eilėraščių parodomis, poezijos performansais, koncertais, skaitymais ir t.t. Orientuojamės į įvairias poezijos išraiškos formas, todėl ir TARP pavadintas audiovizualiniu poezijos festivaliu, kitaip tariant, vaizdą, garsą ir žodį apjungiančiu reiškiniu.
ZEBRA festivalis svečiavosi mūsų programoje jau antrą kartą. Nors patys jame nesame buvę, tačiau sužinojus apie festivalį graži draugystė su Lietuvoje jį pristatančiu koordinatoriumi Thomu Zandegiacomo del Bell tęsiasi iki šiol.
Šių metų TARP tema – „Vaizdų gaudyklės“ – yra orientuota į poetinio kino kūrimo procesą. Kas paskatino būtent poetinį kiną paversti festivalio tema? Ir kodėl akcentavote ne tik poetinį kiną, bet ir patį jo kūrimo procesą?
Kiekvienais metais turime temą, nurodančią kryptį, festivalio konceptą, pagaliau – išskiriantį jį iš prieš tai buvusių festivalių. Šie metai skirti vizualiajai sričiai, tad atveriame duris norintiems kurti poezijos filmukus, susipažinti su procesu ir įgauti patirties iš Belgijos atvykstančio dėstytojo ir video menininko Marcu Neysu, pasivadinusio SWOON.
Kaip susipažinote su SWOON?
Visos su meile, tikėjimu ir rūpesčiu pasėtos sėklos atneša savo vaisių. Dabar toks metas atėjo ir festivaliui – dalyvavę festivalyje užsienio svečiai paskleidė gerą žinią apie Lietuvoje vykstančius eksperimentus viename mažame poezijos festivalyje ir dabar atlikėjai patys mums rašo, kad norėtų parodyti savo filmus, atlikti performansą ir t.t. Tokiu būdu festivalio programoje atsidūrė SWOON ir psichodelinį folką atliekantis Sturle Dagsland su grupe.
SWOON darbas „Drift“.
Daugelio galvose poetinis kinas asocijuojasi su tokiomis pavardėmis kaip kad A. Tarkovskis, P.P. Pasolini, Jeanas Cocteau etc. Tačiau tiek ZEBRA, tiek TARP orientuojasi į trumpametražius poetinius filmus. Kaip pati apibrėžtum poetinio filmo sąvoką ir esminius jo kūrėjus?
Poetinis kinas ir trumpametražis poezijos filmas – du skirtingi dalykai. Pastaruoju atveju tai – eilėraščio ekranizacija, nesvarbu, ar su išlikusiu tekstu, ar su jo potekste, užuomina, pavadinime užkoduotu raktu. Jeigu kalbėtume dar kitaip vadinamą video poeziją, tai jos pradininkais laikomi Tomas Konyvesas – amerikietis poetas, pirmasis pavartojęs videopoezijos sąvoką savo tarpdiscipliniam darbui apibūdinti 1978 metais; amerikiečių skulptorius Gary Hillas, nuo 1973 metų tyrinėjęs žodžių ir įrašytų vaizdų santykius ir kiti. Žinoma, kad užuomazgų atsirado žymiai seniau.
TARP video kvietimas
Koks Tavo pačios santykis su poetiniu kinu?
Nors mėgstu skaityti knygas, savo poezijai renkuosi audiovizualinę išraiškos formą. Todėl pirmiausiai buvo išleista ne knygelė, o cd/dvd „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“, kuriai muziką kūrė Aivaras Ruzgas, o vaizdus – Virginijus Malčius. Nuo 2003 m. esu surengusi ne vieną tarpdisciplinį poezijos projektą, iš kurių ilgiausiai gyvuoja grupė „Avaspo“. Taigi vaizdas man visada buvo ir yra labai svarbus.
2012 metų Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pristatytas režisierės Saulės Norkutės trumpas filmas „O kas?“. Šis darbas – tai tavo ir „Avaspo“ kūrinio „O kas?“ interpretacija, kurioje atlikai vieną iš pagrindinių vaidmenų. Labai smalsu, kaip jauteisi, kuomet kitas asmuo interpretavo Tavo kūrybą? Koks buvo galutinis rezultatas?
Būdama dramaturge, esu pripratusi prie komandinio darbo ir suvokimo, kad bendras rezultatas priklauso ne tik nuo mano pačios noro ir įsivaizdavimo. Todėl esu atvira įvairioms interpretacijoms, o dar smagiau, kai jos man pačiai yra netikėtos.
Kaip teigia Swoon, jam svarbu, jog jo kuriami poetiniai video darbai kviestų žiūrovus kelti klausimus, verstų juos žiūrėti ir analizuoti filmus ne vieną kartą. Gal gali įvardinti bent vieną poetinį filmą, kurį kaskart žiūrėdama suvokdavai ir interpretuodavai vis kitaip?
Asmeniškai man nebūtina, kad poezijos filmai keltų klausimus – kartais jais žaviuosi vien dėl estetinio aspekto, vaizdų tėkmės. Interpretacijų įvairovės panoramą atveria Alexanderio Jodorowsky, Sergėjaus Paradžanovo filmai.
Dauguma kūrybiškai sąmoningų režisierių, nekuriančių holivudinių sprogimų, bent jau šiek tiek stengiasi būti poetais žaisdami vaizdais ir metaforomis. Gal gali išvardinti keletą filmų, kurie, atrodo, neturi nieko bendro su visų įsivaizduojamu poetinio kino apibrėžimu, tačiau išties juose poezija yra stipri ir galbūt kiek kitokia, nei mes suvokiame.
Harmony Korine „Gummo“, Leoso Caraxo neseniai „Kino pavasaryje“ pristatytas filmas „Holy Motors“, Jimo Jarmuscho filmai kalba apie konkrečius dalykus poetine forma. Filmų yra daugybė ir tai džiugina.
ZEBRA festivalis organizuoja įdomias meno jungtuves. Kino režisieriai pasirenka jiems patinkančius poetus ir jų poeziją perkelia į kino ekranus. Galbūt panašius bendradarbiavimus numatoma daryti ar jau daroma ir Lietuvoje?
Taip, jau tai darėme per poezijos filmų dirbtuves prieš keletą metų. Be to, penkerius metus iš eilės skelbėme poezijos filmų konkursą, kuriame galėjo dalyvauti kiekvienas norintis, siųsdamas savo sukurtus filmus pagal pasirinktą poeziją. Žodžiu, galimybių buvo ir yra daug, kasmet ieškome vis naujo rakto, tinkančio lietuvių auditorijai ir kontekstui.
TARP gyvuoja jau aštuntus metus. Tai išties didelis laiko tarpas, per kurį turbūt jūsų kūrybinė organizatorių komanda tapo kaip viena šeima, o kasmet atsiranda vis įdomesnių naujų idėjų ir žmonių. Kokie TARP ateities planai? Ar sunku organizuoti tokį nestandartinį, net nežinau ar analogų Europoje turintį festivalį?
Iš tiesų TARP analogų neturi, bent jau Europoje tai tikrai. Užsienio poezijos festivaliai pasirenka vieną nišą – pavyzdžiui, ZEBRA ir Oslo poezijos festivalis orientuojasi į poezijos filmus, dar kiti – į poezijos skaitymus ir t.t. Mes buvome tikrai išprotėję ir be galo užsidegę, organizuodami TARP didžiuosiuose Lietuvos miestuose, vienais metais – net mėnesio trukmės festivalį, apimantį poezijos filmus, parodas, dirbtuves, konkursus, performansus, slemo skaitymus ir daugelį kitų dalykų.
Ateityje norėtųsi tobulinti festivalio koncepciją, ieškoti naujų formų ir atrasti optimaliausią meninę formą. Tikėkimės, kad pavyks.
Daugiau apie TARP rasite festivalio puslapyje, o naujienas galite sekti ir veidaknygėje.
Pagrindinė nuotrauka -TARP’12 foto/eilių parodos „Be-tono“ atidarymas,
Nuotr. autorė – Laura Dubickienė