Argentinietis režisierius Andy Muschietti savo režisuota 2017 m. Stepheno Kingo romano „TAS“ (It) ekranizacija pasirodė kaip savotiškas perkūnas iš giedro dangaus, kiek nustebinęs siaubo kino ir net paties S. Kingo gerbėjus. Filme „TAS“ A. Muschietti paėmė vieną sudėtingiausių ir turbūt didžiausia netvarka pasižyminčių S. Kingo siužetų ir sugebėjo jį suklijuoti į smagų pažiūrėti siaubo filmą, puikiai prisitaikantį prie Netflix serialo „Stranger Things“ sugrąžintos nostalgijos XX a. 9-10 deš. coming of age nuotykių filmams su siaubo elementais. „TO“ knygos gerbėjams, turbūt burnoje tebejaučiantiems kartėlį po nekokią reputaciją užsitarnavusio 1990 m. išleisto „TO“ mini serialo, naujoji ekranizacija, tapsianti dviem filmais, tikrai turėjo būti šiokia tokia atgaiva.
Visgi čia reikėtų pažymėti ir tai, kad pirmoji „TO“ filmo dalis, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama romano vaikystės daliai, turbūt yra lengvoji ekranizacijos dalis. Turime grupę vaikų, pasivadinusių „Nevykėlių klubu“, kurie kovoja su Deri (Meino valstijoje, žinoma) tūnančiu tūkstantmečiu blogiu. Nors romanas jaunajam „Nevykėlių klubui“ skirtame segmente ir pasižymi viena labai tamsia ir kontroversiška detale (kuri, ačiū dievams, iš filmo buvo išimta), vertinant bendrai yra labai neblogai ekranizuojama, ypač po jau minėto „Stranger Things“ atlikto tokio žanro filmų (vaikai/paaugliai kaunasi su demonais ir pabaisomis) atgimimo.
Tačiau knyga iki šiol yra pelnytai laikoma pašaipos objektu dėl savo suaugusiam „Nevykėlių klubui“ skirtos pabaigos, kurioje klubo nariai sugrįžta po 27 metų visiems laikams nugalėti tame pačiame miestelyje tykančio blogio. Daug apie knygos pabaigą ir prikalbėta, ir dar daugiau iš jos prisijuokta, tad neverta spoilinti. Užtenka žinoti, kad joje figūruoja kosminiai vėžliai. Tad didysis A. Muscietti iššūkis buvo kažkaip šiuos vėžlius padaryti rimtais šiemet pasirodžiusiame „TAS: Antroji dalis“.
„TAS: Antroji dalis“ iš esmės seka pirmojo filmo numintu taku, kuriame bandoma derinti humorą bei siaubą su patrauklia vizualika. Tai, daugeliu atvejų, pavyksta visai neblogai. Nors filmas yra šiek tiek per ilgas (trunka beveik 3 valandas), tačiau didžiąją laiko dalį juda visai neblogai ir nemigdydamas žiūrovo. Prie to prisideda ir gera aktorių komanda, kurioje ypač žiba Ričį Tozjė suvaidinęs Billas Haderis bei (kaip ir pirmojoje dalyje) Billas Skarsgårdas, nuostabiai kraupiai įkūnijantis pagrindinį filmo blogiuką.
Yra ir neblogų scenų, tarp kurių vertėtų pažymėti Jessicos Chastaine veikėjos Beverlį apsilankymą savo senuosiuose namuose. Net humoras ir dialogai yra neblogi, nors jie tikrai nepakeis nuomonės tų, kuriems atrodo, kad Kingo knygos ir ekranizacijos pasižymi prasta ir netgi pernelyg vaikiška veikėjų tarpusavio sąveiką (apie ką kalbama suprasti galima pamačius vieną iš Jameso McAvoy‘aus veikėjo scenų su vietos berniuku). Antrojoje dalyje gal yra ir kiek per daug CGI efektų, tačiau tai per daug nesugadina įspūdžio. Didžiąją laiko dalį „TAS: Antroji dalis“ yra gerai sudėliotas ir patrauklus apsilankymas siaubo karnavale.
Tačiau viršuje išvardinti aspektai, kaip jau minėta, nėra didysis filmo uždavinys, žinant „TO“ reputaciją popkultūroje. Gerbėjams įdomiausia dalis buvo filmo pabaiga, apie kurios pakeitimą taip pat buvo paskelbta dar prieš pasirodant juostai. Atrodo, kad ir pats A. Muschietti tai suvokia, kadangi pusę filmo įvairūs veikėjai juokauja apie blogas knygų ir filmų pabaigas. Tą padaro net ir pats S. Kingas, turintis mažą (ir, sakyčiau, visai neblogą) rolę šioje juostoje. Tačiau filmui riedant į trečiąjį veiksmą, pradeda vis labiau atrodyti, jog šie juokai yra šiek tiek klouniški (tikrai nebandau „gudriai“ žaisti žodžiais) dėl to, kad slepia kūrėjų ašaras. Nes pabaiga toli gražu nėra gera.
Naujojoje „pataisytoje“ filmo pabaigoje pernelyg komplikuotą romano vidinės visatos istoriją bandoma ženkliai supaprastinti taip sukuriant kiek suprantamesnį siužeto linijų išpynimą. Tai jokiu būdu nėra blogas sprendimas. Žinant, jog romane kulminacija turi savotiškos narkotinės haliucinacijos (ne gerąja prasme) pobūdį, bandymas išimti perteklinius elementus yra tikrai suprantamas. Tačiau bėda yra tame, kad pasirinktas supaprastinimas net ir išėmus vėžlius palieka per daug klaustukų, o neskaičiusiems knygos gali pasirodyti ir tiesiog nesuvokiamas.
Tad „TO“ sagos pabaiga jokiu būdu nėra „pagerinta“ palyginus su knyga, o tai verčia žiūrovą klausti, kam tuomet ją buvo bandyta pakeisti? Galbūt reikėjo likti prie pirminio varianto ir padaryti visiškai nurautą kulminaciją? O galbūt griebtis vienos potencialiai intriguojančios linijos (neišradingos, tačiau bent jau suteikiančios aiškumo), kuri pasirodo pirmoje filmo pusėje, tačiau vėliau yra pamirštama?
Neatsižvelgiant į tai, kaip atsakoma į tokius klausimus, belieka konstatuoti viena – filmo pabaiga tikrai nėra gera, o kritiškesniam žiūrovui po beveik 3 valandų maratono gali sukelti ir pasipiktinimą dėl nesugebėjimo kokybiškai, efektyviai ir paveikiai uždaryti visos istorijos. Tai, galų gale ir yra didžiausia „TAS: Antroji dalis“ problema, kuri, nors iš pirmo žvilgsnio ir nelabai reikšminga, tačiau ne juokais pagadinanti visą žiūrėjimo patirtį iki tokio lygmens, jog iš kino salės norisi išeiti dar likus geram pusvalandžiui iki filmo pabaigos.
Tad galiausiai istorijos moralas yra gana paprastas – nors S. Kingo vardas paskutiniais metais ir sugrįžo į didžiuosius ekranus su trenksmu, atrodo, kad kai kurių skylių yra tiesiog neįmanoma sulopyti. Jeigu Mike‘as Flanaganas leido tokias mintis užmiršti su sėkminga kitos „nenufilmuojamos“ S. Kingo novelės „Džeraldo žaidimas“ (Gerald‘s Game, 2017) adapatacija, „TAS: Antroji dalis“ sugrąžina mus visus į realybę parodant, jog kai kurios istorijos yra tiesiog blogai struktūruotos, nepaisant to, kiek daug gerų idėjų jose galima apčiuopti.
Asmeniškai man vienintelė intriga šioje vietoje yra ta, ką su „TUO“ galėjo padaryti taip S. Kingo nekenčiamas Stanley‘is Kubrickas. Mano akimis jis sugebėjo pataisyti „Švytėjimą“ (The Shining, 1980) ir pavertė jį vienu geriausių visų laikų siaubo filmų. Tačiau to jau niekada nebesužinosime. Galbūt tai yra ženklas, kad „TAS“ ir jo ekranizacijos turėtų būti paliktos sau, nes vis labiau susidaro įspūdis, jog „TAS“ yra viena iš tų istorijų, kurios pataisyti neįmanoma.
Filmo anonsas: