Iš karto savotiškai atsiprašysiu, o gal pasiteisinsiu. „Tas“ man kelia pakankamai daug sentimentų. Tai buvo ta knyga, kurią perskaitęs supratau, kad mokykloje gaištu savo laiką. Man buvo kokie šešiolika ir skaičiau tą gigantišką knygą, kuris Lietuvoje išleistas dviem tomais smulkiu šriftu. Žodžiu, procesas truko ilgai. Būtų jis buvęs trumpesnis, bet tos nelemtos pamokos viską maišė. Kam man toji matematika? Juk daug svarbiau sužinoti, kas per dalykas visgi yra tas TAS (atsakymas buvo toks pats nuviliantis, kaip ir pats gyvenimas).
Aišku, senbernio akimis pažvelgus atgal, dabar viskas atrodo kiek kitaip nei anuomet, 1947-aisiais. Mano svaigulys dėl Stepheno Kingo genialumo buvo, švelniai tariant, nepamatuotas. Taip, šis žmogus turi tikrai puikią vaizduotę ir yra prirašęs daugybę puikių puslapių, bet taip pat jo knygose pasikartoja ir gausybė simptomatiškų problemų. Jos netvarkingos, netolygios, nenuoseklios, vietomis lėkštos ir beveik visada siaubingai baigiasi. Ta prasme, ne siaubingai, nes atomazga tragiška, o siaubingai prastai. „Tas“ yra tarsi knyga, kurioje kaip niekur kitur aiškiai pamatai, ką šis rašytojas sugeba puikiai, o ką blogai. Joje yra kone genialių pasažų, labai įdomių idėjų, bet yra ir visiško niekalo (Stephenai, ką tu sau galvojai rašydamas TĄ sceną?).
Kitaip tariant, „Tas“ yra neekranizuotinas chaosas su genialumo properšomis. Labiau patirtis, o ne išbaigtas kūrinys. Kodėl Holivudas taip atkakliai siekia jį paversti filmu, aš nežinau. Galiu tik spėti. Klounas Penivaisas (vienas iš TO pavidalų, kurių knygoje yra ne vienas ir ne du) yra labai įdomus personažas, o ta scena, kurioje berniukas su geltonu lietpalčiu ir popieriniu laiveliu yra jo įtraukiamas į kanalizacijos labirintus, tiesiog negali neįsiminti. Tai, matyt, dėl to.
Kitaip tariant, „Tas“ savyje talpina pakankamai nemažai ryškių momentų, kuriuos tikrai norisi pamatyti ekrane. Ne veltui net ir ta siaubingai prasta 1990 m. televizijos ekranizacija pakankamai įstrigusi žmonių atmintyje. Būtent dėl kai kurių vaizdų, o ne turinio. Tad einant žiūrėti naujojo filmo man labiausiai rūpėjo ne tai, kaip jis atrodys, o kokia nuotaika jame vyraus, t. y. koks jausmas kils jį žiūrint, kiek jis primins knygos sukeltą jausmą. Kaip ir minėjau, „Tas“ yra neekranizuotina knyga. Dalykų ten yra tiek daug, kad visko nei į vieną, nei į du filmus neįmanoma sudėti. Kai ko netgi ir negalima (Stephenai, ką tu sau galvojai rašydamas TĄ sceną?). Tačiau dalyko dvasią perteikti, tikiu, įmanoma.
Na gerai, ne tikiu, o beveik žinau, nes naujasis filmas tai gana sėkmingai padarė. Režisierius Andy Muschietti priėmė labai išmintingą sprendimą. Jis puikiai suprato, kad dviejų valandų filmas niekaip nepajėgtų aprėpti visos S. Kingo istorijos. Knygoje veiksmas nuolat šokinėja nuo 1958 m. prie 1985-ųjų, t. y. herojai vaizduojami tiek kaip vaikai, tiek kaip suaugę. Pavaizduoti filme tai būtų neįmanoma, todėl šįkart matome vien vaikišką istorijos dalį. Aišku, veiksmas pavėlintas trimis dešimtimis metų, idant filmas galėtų pasipelnyti iš dabar labai populiarios devintojo dešimtmečio nostalgijos.
Pati istorija supaprastinta iki esmių esmės: Derio mieste kas 27-ius metus apsireiškia TAS, dėl kažkokių priežasčių grobiantis ir žudantis vaikus. Viena iš tokių aukų tapo pagrindinio veikėjo Bilo broliukas. Su savo draugų kompanija, save vadinančia Nevykėlių klubu, jis ima ieškoti atsakymų ir galiausiai „užsirauna“ ant TO, kuris pasitelkdamas savo galias ima juos medžioti.
Sutikite, siužetas pakankamai paprastas, be užuolankų. Žinoma, taip viską emmm…. minimalizuojant (!) prarandama nemažai dalykų. Istorija pasidaro nebe tokia komplikuota, o veikėjai ir jų motyvacijos nebe tokios kompleksiškos. „Tas“ virsta labiau coming-of-age nuotykių filmu su siaubo elementais. Žodžiu, „Stranger Things“! Net ir vieną aktorių tiesiai iš ten nusigvelbė. O kadangi knygos vis tiek niekas neskaitė, tai nelabai kas ir supras, kad čia kažko trūksta. „Tas“ yra visai kaip ir knygoje – pakeitė savo formą.
Ir toji forma visai simpatiška. Čia esama gausybė dalykų, kuriuos verta pamėgti. Filmas puikiai atrodo: jis gražiai nufilmuotas, specialieji efektai beveik niekada negadina vaizdo, filmavimo vietos parinktos vykusiai, o jaunieji aktoriai puikiai atlieka savo darbą. Vaikai paprastai būna silpniausia bet kokio filmo dalis, bet šį kartą taip tikrai nėra. Tiek jų dialogai, tiek veiksmai atrodo pakankamai autentiškai, jiems leidžiama keiktis, laidyti nepadorius juokelius ir t. t. Visa tai labai sveika. Tikroviška. Velniai žino, kodėl Holivudas taip retai leidžia vaikams būti vaikais. Vykęs pasirinkimas ir atiduoti Penivaiso vaidmenį Billui Skarsgårdui.
Tačiau reikalas tas, kad jam gana retai leidžiama juo būti. Toks jau šis filmas. Jame nėra absoliučiai jokio subtilumo. Tai gana banalus ir tiesmukas siaubo filmas. Banalus visų pirma tuo, kaip jis atlieka pagrindinę funkciją, t. y. kuria įtampą ir gąsdina. Reikalas tas, kad išsigąsti galima dvejopai.
Įsivaizduokite, einate sau ramiai šaligatviu ir staiga garsiai sprogsta pravažiuojančio automobilio padanga. Aišku, jūs krūptelėsite iš išgąsčio. Tai vienokia jo forma. O dabar kiek kitokia situacija: jūs esate vaikas, kurio tėvas yra alkoholikas, mėgstantis kelti visokias scenas; ir šį vakarą jis kaip tik išėjęs pramogauti; taigi jūs gulite tamsoje ir laukiate, kas čia bus. Čia visai kitoks išgąstis. Antrojo tipo. Geriausi siaubo filmai kuria būtent tokį. Prasti – tiesiog sprogdina automobilių padangas.
„Tas“ daromas pastarasis dalykas. Garsiai ir dažnai. TO šiame filme tiek daug, kad jis paprasčiausiai praranda savo efektyvumą. Scenos, kurios (spėju) turėtų gąsdinti, labai greitai tampa nuobodžios, pasikartojančios, netgi erzinančios. Tiek specialieji efektai, tiek garso takelis naudojami ne sustiprinti žiūrovų emocijoms, o jas simuliuoti. Štai jums garsus, šaižus garsas – bijokite. Deja, ne taip viskas veikia…
Žodžiu, kažkoks paradoksas. „Tas“ yra siaubo filmas, kuriame gerai yra beveik viskas, išskyrus siaubo elementus. Susiprask žmogus, kad geras. Yra šitame filme toks bullies būrelis, persekiojantis Nevykėlių klubą. Jų grėsmė atrodo netgi didesnė nei TO. Kai pagalvoji, filmas su tais pačiais aktoriais, tuo pačiu tonu ir tuo pačiu režisieriumi, besikoncentruojantis būtent į tą konfliktą būtų nepalyginamai paveikesnis. Tiesa, tada jam negalėtum duoti tokio smagaus, copyrightinto pavadinimo kaip „IT“.
Gyvenimas yra gyvenimas.
Filmo anonsas: