Pastaraisiais metais padaugėjo filmų, sukurtų pagal tikrus įvykius. Didžioji dalis „Oskarams“, ar kitiems ne mažiau svarbiems apdovanojimams, nominuotų juostų pasakoja istorijas apie egzistavusius žmones, jų patirtus išgyvenimus ar narsią kovą už išlikimą. Ir tikrai, atrodytų, kam išgalvoti Travisą Bicklį („Taxi Driver“, 1976, rež. Martinas Scorsese) ar Brody („Jaws“, 1975, rež. Stevenas Spielbergas), kai tokių, ir dažnu atveju net įdomesnių, personažų pilnos gatvės?
Kita neišsenkanti tema – Antrasis pasaulinis karas. Mūšių eigos, sprendimai, iškilios asmenybės ar karinės operacijos – viskas yra galima kino juostos medžiaga. Karas irgi vaizduojamas įvairiais aspektais. Nuo karo beprasmiškumo („Paths of glory“, 1957, rež. Stanley Kubrickas), karių pasiaukojimo ir beatodairiškos drąsos („Fury“, 2014, rež. Davidas Ayeris; „Saving Private Ryan“, 1998, rež. S.Spielbergas) iki alegorinės ir poetinės kalbos („Apocalypse now“, 1979, rež. Francis Fordas Copolla; „Thin red line“, 1998, rež. Terrence’as Malickas).
Karas – tragiška gyvenimo akistata, kurioje laimėjusios pusės nėra. Nepaisant to, vieni linkę viską paaukoti ir eiti kariauti už savo šalį, kiti, pirmai progai pasitaikius, mina ant bombos ir viską baigia, dar treti neša kailį kuo toliau ir tyliai tūno iki pat pabaigos. Tokiame fone atsiskleidžia įvairios žmogaus savybės, dažnu atveju netgi tokios, apie kurių egzistavimą jis pagalvojęs ir nebuvo.
Gaila, bet ta destrukcinė žmogaus prigimtis niekaip neužleidžia kūrybinei visos erdvės, tad kariniai konfliktai, didesni ar mažesni, nuolat vyksta aplinkui. Bepigu žiūrėti filmus žinant, kad Hitleris seniai įveiktas ir panašaus pobūdžio nelaimė nepasikartos…
Neseniai Lietuvos kino teatrus pasiekė du filmai, pasakojantys apie dvi skirtingas asmenybes, gyvenusias ir daug patyrusias Antrojo pasaulinio karo metu. Tai „Nepalūžęs“ („Unbroken“, rež. Angelina Jolie) ir „Vaizduotės žaidimas“ („The imitation game“, rež. Mortenas Tyldumas).
A. Jolie režisuota juosta pasakoja apie skaudžius olimpinio atleto Louiso Zamperini išgyvenimus sudužus į gelbėjimo misiją išsiųstam jo ir karo draugų lėktuvui. 47 dienas pripučiamoje valtyje išdreifavusiam kariui teko patirti ne tik troškulio bei bado dienas, bet ir praskrendančius ir jų nematančius lėktuvus, draugo mirtį bei įvairias, dažnai beviltiškas ir niūrias mintis. Deja, tuo dviejų išlikusių karių išbandymai nesibaigia – jie papuola į skirtingas japonų karo stovyklas ir filmo herojus lieka vienas. Sulaužyta nosis, nuolatinis užgauliojimas bei mušimas, betikslis arba alinantis darbas – kelių ilgų ir, atrodytų, niekada nesibaigiančių metų kasdienybė.
Britų filme „Vaizduotės žaidimas“ genialus matematikas Alanas Turingas susiduria su sunkiausiu savo gyvenimo uždaviniu – sugalvoti būdą, kaip iškoduoti per šifravimo mašiną „Enigmą“ siunčiamus karinius nacių pranešimus. Koduočių yra 29 000 000, o kad būtų dar sudėtingiau, kas parą jos yra keičiamos ir tikimybė, kad kuri pasikartos, lygi nuliui. Po ilgų bandymų ir eksperimentų jiems pavyksta. Tuomet iškyla kita problema – kaip toliau kovoti neišsiduodant, kad vokiečių „Enigmą“ įveikta?
Tiek „Vaizduotės žaidimas“, tiek „Nepalūžęs“ sudėlioti pagal tą pačią formuluotę. Veiksmas vyksta svarbiausiame istorijos taške, į jį įterpiant reikšmingą įtaką herojams padariusius įvykius iš praeities.
Filmo „Nepalūžęs“ pagrindinis personažas Zamperini – nuo vaikystės mėgęs įsivelti į įvairias paaugliškas bėdas, traukęs gėda savo šeimai bei gaudavęs pylos nuo tėvo. Viskas pasikeičia, kai vieną dieną brolis pastebi, kaip Zamperini skuodžia nuo jį persekiojusių žmonių, ir nusprendžia, kad jaunėlis brolis – gabus bėgikas, tad imasi rūpintis jo treniruotėmis.
Kylanti sporto žvaigždė sudalyvauja vienoje olimpiadoje. Tačiau kilus karui viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Vieną dieną tu kariniame lėktuve, o kitą – jau pripučiamoje valtyje su dviem likimo draugais. Buvo daug kalbų apie maistą, bandymai gaudyti žuvis, bet keista, kai po tiek dreifavimo dienų vyrams užauga stilingos barzdelės, o dantys yra baltutėliai kaip iš dantų pastos reklamų. Karo stovyklose su kaliniais elgėsi kaip su Japonijos priešais. Visi japonai buvo žiaurūs despotai ir kažkodėl „užsisėdę“ tik ant pagrindinio juostos personažo. Priverčia nieko nevalgiusį ir perkarusį eiti lenktynių su įmitusiu ir savimi patenkintu japonų kariu, vidurį nakties pakelia ir lazda daužo per galvą, sugalvoja, kad norint jį išmokyti „pagarbos“ kiekvienas karo stovyklos kalinys privalo jam trenkti į veidą.
„Nepalūžęs“ – pasakoja tikrai įdomią istoriją. Tai filmas apie stiprų ir niekaip nesunaikinamą norą gyventi, nepasiduoti ir sugrįžti namo, nesvarbu kokiam – muštam, spardytam, apspjaudytam ar pažemintam. Kai atrodo, kad jau visos jėgos išsekusios ir teliaka nuleisti rankas – iš kažkur atsiranda nauja viltis, kuri pakelia ir pastumia eiti tolyn.
Pagrindinis filmo „Vaizduotės žaidimas“ herojus Alanas Turingas – visiškai kitoks personažas. Nuo mažumės mokyklos „draugų“ skriaustas, užguitas ir trumpai turėjęs tik vieną gerą bičiulį, užaugęs netikėtai įgyja pavydėtinai didelį pasitikėjimą savimi ir drąsiai kandidatuoja į slaptą tarnybą, žinodamas apie vokiečių pranešimų kodavimo mašiną. Tik priimtas į darbą, bando kelti savas sąlygas, niekam nepaklusus, kreipiasi į aukščiausią valdžią – Winstoną Churchillį, iš kurio gavęs palaiminimą, tęsia ir skirsto darbus savaip. Jis tiki, kad įmanoma išrasti mašiną, kuri iškoduos pranešimus, bet nepasitiki bendradarbiais, kurie, jam atrodo, tik trukdo ir lėtina procesą. Vienas lauke ne karys – puikiai tinka ir šiuo atveju, nes tik susivienijus ir apjungus pastangas, įmanoma daug kas. Pasiteisinus išrastai mašinai, iškyla kita dilema – kaip manevruoti, laimėti karą ir neišsiduoti, nes tokiu atveju keli darbo metai ir kalnas pinigų nueitų šuniui ant uodegos. Alanas Turingas – vienišius, beprotiškai darbui pasišventęs matematikas, nelabai mėgstamas žmonių, o ir jam pačiam žmonių draugija nėra tokia jau būtina. Na, nebent vyrų.
Iš esmės, abu filmai nėra moralizuojantys pasakojimai apie karą. Jie – apie išskirtines, užsispyrusias ir niekaip nepasiduodančias asmenybes, kurios, labai tikėtina, tokiomis išliktų ir atsidūrusios kitokių aplinkybių fone.
Karas, didesnis ar mažesnis, yra kasdien kovojamas kiekvieno viduje. Baimė išeiti iš namų, mokėjimas atsiprašyti ir prisipažinti klydus ar melancholija – tik kelios jo apraiškos. Karo pagrindinis tikslas vis tik nėra palaužti, įveikti ar susilpninti, o atvirkščiai – užgrūdinti, išlaisvinti ir išmokyti nepasiduoti. Turingas ir Zamperini galėtų būti įkvepiantys pavyzdžiai, nes panašu, kad tokie žmonės gali laimėti bet ką.
Tad pirmyn!