Lokys, liūtas ir šakelė
Liko vos kelios dienos iki spalio 11 dienos, sekmadienio, kai baigsis šeštasis šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Šiemet jo programoje – 12 naujų rinktinių filmų iš Kanų, Berlyno ir kitų svarbiausių festivalių. Ko rekomenduoja nepraleisti festivalio vadovė Giedrė Krikščiūnaitė?
Jos akiratyje – keturi filmai. Kviečiame susipažinti su asmeninėmis rekomendacijomis.
„Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“ (rež. Clio Barnard)
Būna filmų, kurie tiesiog tave pagauna. Net nelabai supranti, kodėl taip palietė, bet ryte pabudęs galvoji, kur dabar tie žmonės, su kuriais vakar susipažinai. Šiemet man toks buvo šis filmas, nors ir nesu didelė britų kino gerbėja: Clio Barnard sukūrė greito ritmo, vietomis net melodramatišką penkių vaikystės draugų portretą kontrastų kupiname Birmingame ir kiekvieną personažą išplėtojo taip tikroviškai, kad jų gyvenimai ima rūpėti asmeniškai.
Draugystė nuo vaikystės ne visada pasiduoda logikai, nes joje telpa visa bendra praeitis, atsidavimas, pavydas, konkurencija ir kartais skaudus suvokimas, kad kitam pavyko tai, kas tau neišsipildė. Man šis filmas ir apie gebėjimą likti draugais, kai tampame vis skirtingesni, ir apie tai, ar mokame leisti vieni kitiems pasikeisti. Šis filmas palietė ir Kanų kino festivalio žiūrovus, kurie jam skyrė programos „Dvi režisierių savaitės“ Publikos apdovanojimą.
Lokys, liūtas ir šakelė
„Svajingas nuotykis“ (rež. Valeska Grisebach)
Valeskos Grisebach kūrybinė partnerystė su filmo prodiusere Maren Ade, sukūrusia mano mėgstamą „Tonį Erdmaną“, jau savaime žadina smalsumą. „Svajingas“ – šio žodžio lengvumas puikiai perteikia jausmą, liekantį po filmo. Tai kūrinys, kurio personažai, regis, nuolatos šypsosi, o palikus salę pats jautiesi šviesesnis. Čia tiek autentiškumo, o neprofesionalūs aktoriai tokie tikri, kad kartais atrodo, jog jie tiesiog gyvena savo gyvenimą.
Lėtas ir malonus ritmas panardina į režisierės tiksliai pagautą Bulgarijos pasienio atmosferą, ten gyvenančius žmones ir jų kasdienybę – savas taisykles, ne visai legalias veiklas ir širdingą buvimą drauge. Grisebach geba kurti vesternus be įprastų vesterno atributų, nuotykių filmus be trilerio įtampos, veiksmo filmus be jiems būdingo ritmo, kurie tiesiog žavi ir kelia šypseną. Kanuose šis filmas laimėjo pagrindinės konkursinės programos Žiuri prizą.
Lokys, liūtas ir šakelė
„Gradiva“ (rež. Marine Atlan)
Man visada smalsu, kai operatoriai imasi režisūros, kaip nutiko ir mano bičiuliui, vienam mėgstamiausių režisierių Vytautui Katkui. Marine Atlan pirmasis ilgametražis filmas „Gradiva“, pelnęs pagrindinį Kanų „Kritikų savaitės“ prizą, leidžia patirti, ką gali stiprus vizualinis matymas ir gebėjimas režisuoti, kurti gyvus personažus.
Šiame filme su dokumentiniam kinui būdingu jautrumu stebime ne tik jaunus žmones, jų jausmus ir virsmą, bet ir greta iškylantį su tokia aistra sukurtą mokytojos personažą. Dar Italija, Neapolio vaizdai, Pompėja: man tai labai vizualus, tikroviškas ir įdomiai papasakotas filmas, kurį pamatyti tikrai norisi tik didžiajame ekrane.
Lokys, liūtas ir šakelė
„Bailys“ (rež. Lukas Dhont)
Šiemet rodome visus tris Luko Dhonto filmus, nes man svarbus festivalio tęstinumas ir galimybė žiūrovams pamatyti visą režisieriaus kūrybinį kelią: filmai labai skirtingi, tačiau juos jungia atpažįstamas braižas ir jautrumas žmogaus pažeidžiamumui.
„Bailyje“ labai tikroviškai vaizduojama, kaip Pirmojo pasaulinio karo karių dvasią mėginama palaikyti mėgėjiško teatro pasirodymais, savo nuoširdumu ir išradingumu primenančiais mokyklos saviveiklą – tik visai šalia fronto linijos.
Kanuose geriausiais aktoriais pripažinti Emmanuelis Macchia ir Valentinas Campagne sukuria kontrastingą duetą, per kurį atsiskleidžia skirtingi būdai išgyventi baimę, artumo poreikį ir spaudimą būti drąsiam. Man svarbi ir paties Luko pozicija: Kanuose jis viešai palaikė Ukrainą ir kalbėjo apie filmą kaip perspėjimą dėl galimos jaunų žmonių mobilizacijos visoje Europoje.
Šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ 12 Lietuvos miestų vyks iki spalio 11 dienos.
