Apie kai kuriuos filmus, dar jiems net nepasirodžius kino ekranuose, ne vienas iš mūsų susidarome gerą nuomonę. Pirmiausia, dėl pačios pasakojamos istorijos, režisieriaus, aktorių ar filmo anonso. Kartais įtarimą kelia pakankamai ilga filmo trukmė. Jei ji – daugiau nei 2 valandos, išankstinė nuomonė turi būti tikrai gera, nes išlaikyti šitiek laiko žiūrovą sugeba ne kiekvienas režisierius. Kalbant iš asmeninės patirties, per ilgų filmų seansus visuomet stengiuosi atsisėsti kaip galima arčiau išėjimo. Ir ne tik dėl touletinių priežasčių.
Tačiau kartais išankstinė nuostata būna tokia gera, jog drąsiai sėdu į kino salės vidurį ir pasiruošiu įstabiam reginiui. Bent jau taip atsitiko su filmu „The Butler“, kurio pažiūrėti ėjau net nemačiusi anonso. Velniop jį, kuomet istorija sukasi apie Baltųjų rūmų liokajų, aprėpusį net 8 skirtingų JAV prezidentų kadencijų (1952-1986 metais) paslaptis.
„The Butler“ sukurtas remiantis tikro liokajaus tikra istorija, tad ne vieną apimtų smalsumas sužinoti, kokias paslaptis slepia Baltieji rūmai. Filmo režisierius Lee Danielsas man jau įstrigo 2009-aisias, pristatęs savo dramą „Meilutė“ („Preciuos“), kurioje puikiai suvaidino netradicinio grožio ir gabaritų aktorė Gabourey Sidibe. Tad Lee, atrodo, sugeba susitvarkyti su dramatiškais paprastų žmonių, o ypač juodaodžių, gyvenimais. Dar labai žavėjo pagrindinis „The Butler“ aktorius Forestas Whitakeris (pažįstamas iš filmų „Ghost Dog: The Way of the Samurai“, „The Last King of Scotland“ it kt.), kurio truputį primerkta kairė akis mirksėjo apie nuoširdžią liokajišką dramą platesniame kontekste. Jau trečioje vietoje atsidūrė išties didelis garsių aktorių (dainininkų) vardynas: Oprah Winfrey, Robinas Williamsas, David Oyelowo, Mariah Carey, Lenny Kravitzas ir kt.
Tad kokias Baltųjų rūmų paslaptis filme „The Butler“ atskleidė liokajus Cecil?
Jokių.
Ir liokajus Cecil nė kiek čia nekaltas. Filmo režisierius Lee Danielsas – kaltas. Jis elementariai pamiršo pagrindinį scenarijų, straipsnių ir visa ko rašymo principą – negali vienoje mažoje vietoje (nes net ir 2 valandų trukmės filmas nėra didelė vieta) sutalpinti visko. Turi pasirinkti keletą svarbiausių aspektų ir juos atskleisti. Jei filmas pasakoja apie liokajų Baltuosiuose rūmuose – mums ir yra įdomiausia istorija apie liokajų, tiek metų praleidusį šioje paslaptingoje vietoje. Mums neįdomu pamatyti, kaip liokajus užaugo (na gal šiek tiek), kad jis yra juodaodis (būtų buvę taip pat įdomu žiūrėti ir baltaodžio liokajaus istoriją), ar to meto JAV rasistinių kovų istoriją. Mums neįdomu pamatyti, kaip jo vaikai kovoja už savo teises, kaip jo žmona paskęsta alkoholio liūne… Neįdomu, nes tikimės sužinoti apie patį liokajaus darbą, o jo gyvenimo aplinka nuplaukia į antrą kontekstą.
Tuo tarpu režisieriui Lee Danielsui pasirodė kitaip.
Užuot sukūręs vientisą ir unikalų Baltųjų rūmų liokajaus portretą, jis pasiklydo tarp gausybės istorijos linijų, labiau tikusių mini serialui, nei filmui. „The Butler“ svarbiausią vietą užima ne liokajus Cecil. Svarbiausiais filmo herojais tampa liokajaus alkoholikė žmona Gloria (puikus garsiosios Oprah Winfrey vaidmuo), jo sūnaus Louis (aktorius David Oyelowo) kovos už pilietinės juodaodžių teises. Svarbiausiais herojais tampa JAV prezidentai ir apskritai rasistinis to meto piliečių požiūris į juodaodžius. O filmo pabaiga su panfariniu Baracko Obamos išrinkimo momentu tiesiog kvepia per dideliu sūrio kiekiu.
Išvada trumpa.
Cecil filme slenka tarsi nuolankus pagrindinio herojaus šešėlis. O pačio herojaus kaip ir nėra. Tik jo dailiai primerkta kairė akis. Bet ir ta priklauso ne Cecil, o aktoriui Forestui Whitakeriui.
Belieka tikėtis, jog žurnalisto Wilo Haygoodo straipsnis apie šį įstabią istoriją patyrusį liokajų, kurio tikrasis vardas išties yra Eugene Allenas, kažkada inspiruos kitą režisierių. Ir mes sulauksime tikro Eugene portreto.
Štai kaip atrodė ir kalbėjo tikrasis Baltųjų rūmų liokajus Eugene: