Turbūt režisieriaus Timo Burtono pristatinėti nereikia. Greičiausiai ir taip daugeliui prieš akis iškyla jo filmų personažai: kraugeriškas kirpėjas Svynis Todas, Edvardas Žirkliarankis ar Mirusi Nuotaka. Savita ir originali Burtono stilistika smarkiai išsiskiria neįprastais teatrališkais veikėjais, kurie nuolat pakliūva į makabriškas situacijas, tamsus filmų koloritas atsispindi ne tik vizualinėje plotmėje, bet ir kituose segmentuose.
Burtono kuriamoje fantasmagoriškoje fiestoje laisvai liejasi juodasis humoras, o drastiškai utriruotą vaizdą šiandieniniame kine išdrįsta tapyti ne kiekvienas kūrėjas. Būtent tai T. Burtoną išskiria iš minios kolegų ir jį drąsiai galima pavadinti savitu kultūros reiškiniu ar netgi fenomenu.
Šįkart naudodamas gana subtilią burtonišką stilizaciją, šis Holivudo režisierius grįžta į ekranus su „Big Eyes“ („Didelės akys“). Filmo istorija paremta realiai įvykusia didelio masto afera. Uždaros ir delikačios prigimties dailininkės Margaret Keane paveikslus jos vyras Walteris pristatė visam meno pasauliui kaip savo. Margaret nutapyti vaikai su didelėmis akimis, žvelgiančiomis į žiūrovą melancholišku ir paslaptingu žvilgsniu, greitai tapo Keane prekiniu ženklu, atpažįstamu visame pasaulyje. Walteris buvo šio ženklo veidas, nors paveikslų autorė – Margaret. Tik niekas to nežinojo.
Atsisakęs savo dažno, kone kanoninio bendradarbiavimo su Johny Deppu ir jau buvusia žmona Helena Bonham Carter, Burtonas į „Big Eyes“ pasikvietė kitus aktorius. Amy Adams nutapė dailininkę Margaret Keane labai švelniomis spalvomis, naudodama ypač delikačius tonus: ramus balso tembras, lengvos manieros, skvarbus, ilgesingas žvilgsnis. Visiška priešingybė yra jos vyras Walteris, kurį įkūnijo aktorius Christophis Waltzas. Jis savo herojų tapo dideliais, plačiais teptuko mostais, negailėdamas ryškių, papūgiškai neoninių spalvų, dėl to jo veikėjas atrodo charizmatiškas ekstravertas, taip netgi primindamas animacinio filmuko personažą. Tarp delikačios pritildytos lakštingalos ir nuolat tarškiančios papūgos yra įmanomas tik vienas dalykas – konfliktas.
„Big Eyes“ pagrindinė tema – nepripažintas menininkas, atstūmimas, buvimas kito šešėlyje ir kova už vietą visuomenėje – labai artima kitiems T.Burtono filmams. Kad ir „Ed Wood“ („Edas Vudas“, 1994), pasakojantis istoriją apie realiai gyvenusį keistuolį Edą Woodą, kuris buvo tituluojamas pačiu blogiausiu visų laikų kino režisieriumi. Ši sąsaja duoda įdomų kontrastą su „Big Eyes“ Margaret: abu nepripažinti, kritikų išpeikti, nors moters darbai vis dėlto pelno pripažinimą.
Beje, scenarijų „Ed Wood“ parašė Scottas Alexanderis ir Larry Karaszewski – tie patys, kurie sukūrė ir „Big Eyes“, ir kito, apie porno industrijos savininko, maištininko ir nesuprasto visuomenės veikėjo bei kovotojo už laisvę, pasakojančio Miloso Formano filmo „The People vs. Larry Flynt“ („Visuomenė prieš Larį Flintą“, 1996) scenarijus.
Grįžtant prie T. Burtono „Big Eyes“, tai ne toks drastiškas ir groteskiško humoro pripildytas kūrinys kaip jo „Dark Shadows“ („Nakties šešėliai“, 2o12) ar „Alice in Wonderland“ („Alisa stebuklų šalyje“, 2010). „Big Eyes“ – tai jautrus, sklidinas šilumos ir švelnaus humoro darbas, kuris vieniems pasirodys puikus, o kiti galbūt pasiges to firminio burtoniškumo.
