fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

TKKF. „Įsivaizduojamos meilės“: stilinga draugystės bei įsikalbėtos meilės studija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“ Šaltinis - dogandwolf.com
Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“
Šaltinis – dogandwolf.com

Jis – jaunas, įvairiapusiškai talentingas ir, be abejonės, darbštus. Xavierui Dolanui dar tik dvidešimt šešeri, bet šio kanadiečio režisieriaus, scenarijų autoriaus, aktoriaus, kostiumų dailininko, prodiuserio ir visų kitų galų meistro pilnametražiai filmai rodomi ir sulaukia pripažinimo Kanų, Venecijos bei kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Kiekvienais metais po naują filmą pristatantis ir savo filmografijoje jau penkis ilgametražius darbus turintis režisierius žiūrovų simpatijas užkariauja stilinga kino kalba, taikliais psichologiniais kuriamų personažų portretų niuansais ir gerai parinktais filmų garso takeliais. Šis režisierius puikiai jaučia savo meto dvasios pulsą. Jis kalba jaunų, stilingų žmonių kalba. Dolano neapkaltinsi subtilumu ir gilių poteksčių paieška. Jo metaforos – tiesmukos, vizualiai išrėktos, tačiau paveikios. Dolanas yra savo laikotarpio vaikas ir jis to nesigėdija. Priešingai, tai priima su įžūliu pasididžiavimu ir taip sukuria kažką savito.

Retrospektyvinę filmų programą pristatantis tarptautinis Kauno kino festivalis žiūrovams suteiks galimybę didžiuosiuose ekranuose išvysti antrąjį Dolano filmą „Įsivaizduojamos meilės“ (Les Amours Imaginaires/Heartbeats, 2010). Jame paliečiama romantiškos, prie obscesijos priartėjančios meilės tema.

Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“ Šaltinis - it.wikimedia.org
Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“
Šaltinis – it.wikimedia.org

Šiame filme sutinkame du draugus Francis (Xavier Dolan) ir Mari (Monia Chokri), pametančius galvą dėl to paties lengvabūdžio, angeliško grožio Nikolo (Niels Schneider). Pagrindiniai veikėjai atrodo gyvenantys savo mažame gražiame burbule – pačių susikurtame estetiškame pasaulyje. Jie stilingi. Net kiek pretenzingi. Jie kviečia vienas kitą išgerti alaus ir limonado paštu siųsdami atvirutes, naršo po vintažines parduotuves, antikvariatus. Porcelianinis servizas tampa pretekstu susitikti manieringai popiečio arbatėlei. Jie kuria savo stilių imituodami Audrey Hepburn ir Jamesą Deaną. Sąlyčio su mažiau estetizuotu pasauliu beveik nėra, o kai jis įvyksta (tarkime, Nikolo gimtadienio vakarėlyje), akivaizdus jų pasimetimas, net tam tikras pasibjaurėjimas kitokiais nei jie.

Tai žmonės, kurie siekia ne būti, o atrodyti. Gal todėl jie taip lengvai pasiduoda koketiško Nikolo kerams. Ryškiausia jo savybė – antikines skulptūras primenantis, androginiškas grožis. Jei kartais kas nors iš žiūrovų to nesuprastų, Dolanas nepasivargina sumontuoti scenos, kurioje Mari regi Nikolo it Michelangelo „Dovydą“, o Francis lygina jį su Jeano Cocteau piešinių figūromis.

„Įsivaizduojamos meilės“ nėra gilus, bet neabejotinai vizualinį malonumą teikiantis filmas. Tokį malonumą, kokį kelia kokybiškų mados ir gyvenimo būdo žurnalų sklaidymas. Odė geismą keliančiui grožiui dėliojama iš puošnios, spalvingos, stilizuotos kinematografijos, gausiai naudojamų sulėtinto judesio efektų, žaidimo spalvomis, atspindinčiomis veikėjų emocines būsenas, fantastiškų vintažinių Mari dėvimų suknelių, išraiškingo garso takelio ir daugybės reveransų tokiems kino meistrų darbams kaip Jeano-Luco Godardo „Pierrot le fou“ (1965) bei Wong Kar-wai`aus „In the Mood for Love“ (2000).

Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“ Šaltinis - youtube.com
Kadras iš filmo „Įsivaizduojamos meilės“
Šaltinis – youtube.com

Filme per padidinamąjį stiklą regime aistros pakurstytą savanaudiškumą, nekritišką susižavėjimo objekto garbinimą, egoistišką norą turėti, bandymus manipuliuoti, žaisti dvigubus žaidimus. Draugystei virstant nuožmia konkurencija galime dar kartą įsitikinti, jog geriausi draugai tampa blogiausiais įmanomais priešais – jie žino vienas kito silpnąsias vietas ir nesibodi jomis pasinaudoti.

Tai įžvalgi ir kartu šmaikšti draugystės bei įsikalbėtos meilės studija. Veikėjų silpnybės, jų pažeidžiamumas atskleidžiami su adekvačia humoro bei autoironijos doze. Būtent todėl daugumai žiūrovui lengva tapatinti save su filmo herojais. Ne vienas tylomis pagalvos – taip, man irgi taip yra buvę. Taip, man irgi teko taip elgtis. Taip, man irgi dėl to dabar gėda.

Šiame filme išvystame meilės, kaip priklausomybės, kaip geismo ciklo, anatomiją – nekritišką susižavėjimą keičia desperacija, frustracija, pyktis ir susitaikymas. Ratas užsidaro. Iki kito karto. Kuris, kaip leidžia suprasti režisierius, bus greičiau, nei gali tikėtis.

 

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.