fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

TKKF’15. Nuri Bilge Ceylano „Žiemos miegas“: apie žodžių ir realybės santykį (apžvalga)

Kadras iš filmo „Žiemos miegas“, TKKF archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos miegas“, TKKF archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos miegas“
TKKF archyvas

Savo interviu Niure Bilge Ceylanas mėgsta kartoti, kad niekada nesusimąsto, kokiam žiūrovui galėtų patikti jo filmai. Tačiau tai ne kiek netrukdo jam išlikti garsiausiu Turkijos režisieriumi. Akivaizdu, kad N. B. Ceylanui įdomūs ne tiek patys įvykiai, kiek žmonių reakciją į jos, jų emocijos, mintys bei vidinė būsena.

Prisipažinsiu, Nuri Bilge Ceylano juostos laukiau su tam tikru nerimu. Ne, ne dėl filmo trukmės. Juk dvi valandas su puse besitęsiančios lavono paieškos prieš keletą metų filme „Vieną kartą Anatolijoje“ sugebėjo išlaikyti žiūrovą prie ekrano. Nerimauti vertė visiškai kitas dalykas, Nuri Bilge Ceylanas tikrai ne tas režisierius, kurio filmuose lauki begalės dialogų. Dar daugiau, daugelyje ankstesnių šio režisieriaus filmų galima pastebėti, kad verbalinė kalba, jo manymu, akivaizdžiai nėra pakankama komunikacijos priemonė. Taigi žinant, jog žodžiai jam niekada nebuvo svarbiausi, sprendimas savo naujausioje juostoje sutelkti visą dėmesį į tekstą ne tik nustebino, bet ir privertė sunerimti, ar pavyks, anksčiau su neprofesionaliais aktoriais bei visiškai buitiniais dialogais pripratusiam dirbti režisieriui, susitvarkyti su tokiu teksto kiekiu.

Šį europietiško mąstymo turkų režisierių, dažnai filmuojantį mažuose gimtosios šalies miesteliuose, domina labiau didmiesčio gyventojui būdinga vienatvės būsena. Savo juostose jis kiekvieną kartą vis naujai bando atskleisti jam pažįstamą vienišumo patirtį. „Vienišiuje“ (Uzak / Distant, 2002) jis kalba apie keistus žmonių charakterius bei jiems būdingą uždarumą, „Metų laikuose“ (Iklimler / Climates, 2006) gvildenami vyro ir moters susvetimėjimas bei juos supanti tuštuma, „Trys beždžionės“ (Üç maymun / Three Monkeys, 2008) paliečia nenorą išklausyti vienas kitą, o „Vieną kartą Anatolijoje “ (Bir zamanlar Anadolu’da Once / Upon a Time in Anatolia, 2011) užsimenama apie negebėjimą suvokti kito žmogaus tragedijos. Nuri Bilge Ceylano keliamos problemos visada atrodo universalios ir suprantamos, o jo filmus noriai rodo Europos festivaliai. Ne išimtis ir naujausias režisieriaus filmas „Žiemos miegas“ (Kis uykusu / Winter Sleep, 2014), atnešęs jam Kanuose „Auksinę palmės šakelę“.

Kadras iš filmo „Žiemos miegas“, TKKF archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos miegas“
TKKF archyvas

„Žiemos miego“ sąvoka Ceylanui simbolizuoja ne tiek metų laiką, kiek, šiuo atveju, nuo amžiaus mažai priklausančią žmogaus būseną, reiškiančią visišką gyvenimo stagnaciją. Kai dienos lekia viena po kitos betiksliai aptarinėjant būsimus darbus, tačiau realiai nieko nesiimama. Kapadokijos regione, esančiame režisieriaus mėgstamoje Anatolijoje, įsikūręs nedidelis viešbutis su iš Shakespeare`o tragedijos pasiskolintu pavadinimu – „Otelas“. Jis priklauso buvusiam aktoriui, leidžiančiam vakarus rašant straipsnius vietiniam laikraščiui bei svajojant apie tai, kaip atiduos visas savo jėgas gyvenimo veikalui „Turkijos teatro istorija“. Aydino vakarus praskaidrina jo sesuo, kuri nepaisant to, kad ryžosi prieš porą metų palikti geriantį vyrą, savo dabartiniu gyvenimu taip pat nėra patenkinta. Nors iš pradžių šio fakto įmanoma net nepastebėti, visgi Aydinas turi žmoną vardu Nihal. Beje, labai gražią ir daug jaunesnę už savo vyrą. Jie gyvena skirtingose namo dalyse, tad jų keliai praktiškai nesusikerta. Nebent Aydinas nori sužinoti jos nuomonę kuriuo nors klausimu, bet ne dėl to, jog ji būtų įdomi savaime, o tik todėl, kad jam patinka ginčytis įvairiomis temomis. Ginčytis tol, kol Aydino pusėn nepasipila kritika, kurios jis nepakenčia.

„Žiemos miego“ personažai gyvena savo pasauliuose, kuriose praktiškai nebelieka vietos tikrovei. Ceylanui pavyksta parodyti tą veidmainystę, kai sau pačiam meluojama taip seniai, jog, regis, tiesa jau seniai pasimiršo. Aydinas slepia savo aroganciją už cinizmo kaukės, nenori pripažinti, kad sensta, o užsibrėžti siekiai lygiai tokie pat tolimi, kaip ir prieš daugelį metų. Tuo tarpu Nihal gyvena iliuzijose, kad gali kažkam padėti, taip tarsi suteikdama prasmę savo gyvenimui, kuris susideda iš tuštybės, baimės ir nuobodulio.

Kadras iš filmo „Žiemos miegas“, TKKF archyvas
Kadras iš filmo „Žiemos miegas“
TKKF archyvas

Juosta išsiskiria įsimintinais aktorių vaidmenimis, jų kuriami personažai nėra tobuli, turi savo silpnybių, tačiau būtent todėl susilaukia žiūrovų simpatijų. Labiausiai įsimena Aydiną vaidinančio Haluko Bilginerio paskutinis mintyse išsakytas monologas, kuris buvo skirtas ne tik žmonai, bet ir sau pačiam.

Siekdamas detaliau atskleisti aktorių charakterius, Nuri Bilge Ceylanas sąmoningai sutelkia visą dėmesį į dialogus bei tarsi atitraukia savo režisūrinius sugebėjimus į antrą planą, tad juostai galima prikišti nebent tam tikrą polinkį į teatrališkumą. Nevengiantis eksperimentuoti, tačiau mokantis išlikti ištikimu sau, režisierius šį kartą pasirinko kiek kitokį būdą papasakoti istorijai. Ceylano filmuose visada ypatingą reikšmę turėjo herojų nuotaikas atliepiantys nepaprasto grožio peizažai, tačiau čia jų pastebimai mažiau negu ankstesnėse režisieriaus juostose. Kita vertus, „Žiemos miege“ išlieka unikali Ceylanui būdinga vizualika bei puikus nuolatinio režisieriaus bendražygio – operatoriaus Gökhano Tiryaki – darbas, pasižymintis ilgais statiškais kadrais. Kamerą stengiamasi judinti kiek įmanoma mažiau tam, kad žiūrovas praktiškai nepastebėtų jos buvimo, tačiau tai ne kiek netrukdo ieškoti originalių filmavimo kampų, padedančių perteikti tuometinę herojaus būseną. Taip pat „Žiemos miegas“ išsiskiria stebėtinu dekoracijų detalizavimu. Atrodo, jog net nebūtina pritraukti kameros tam, kad žiūrovas galėtų susidaryti detalesnį vaizdą. Apgalvotos visos smulkmenos, pavyzdžiui, kambario interjeras bei ant sienų kabantys paveikslai.

Norėtųsi, kad žiūrovai be reikalo neišsigąstų juostos trukmės. Nepaisant to, kad tai ilgiausias Nuri Bilge Ceylano filmas, žiūrėti jį netgi lengviau negu kai kuriuos kitus jo kūrinius. Tereikia atsipalaiduoti bei leisti įtraukti dialogams ir daugiau negu tris valandos pralėks akimirksniu. Ceylanas niekur neskuba, bet būtent tai leidžia jam paversti žiūrovą šių dialogų dalyviu. Kai Aydinas su savo seserimi betiksliai diskutuoja apie nesipriešinimą blogiui, ginčijasi dėl kūrybos sampratos bei aptarinėja kitas mintis, išsakytas jo straipsniuose, prie šios diskusijos neabejotinai norisi prisijungti. Tuo metu norisi padėkoti kino kūrėjui, jog išdrįso leisti ilgiau pasimėgauti puikiu operatoriaus darbu bei tylos akimirkomis, kurių metu spėji susidėlioti mintis, tarsi nepastebimai įterpiant jas ir į patį filmą.

Filmas bus rodomas „Tarptautinio Kauno kino festivalio“ metu:

Spalio 6 d. 17:15, Kauno kino centras „Romuva“

Filmo anonsas:

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.