TKKF archyvas
Socialiniai psichologiniai ar sociologiniai eksperimentai yra tyrimo forma, kuri išsiaiškina tam tikrą biheivioralizmo struktūrą: kodėl geri žmonės daro blogus dalykus? Koks yra galios santykis? Kodėl žmonės smurtauja ir ar iš primatinės prigimties yra labiau linkę į smurtą nei pacifizmą? Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje šie eksperimentai tapo itin dažna JAV Ivy lygos universitetų profesorių tyrimų sritis. Būtent vienas tokių eksperimentų yra užfiksuotas Tarptautinio Kauno kino festivalio filme ,,Plaustas“ (The Raft, rež. Marcus Lindeen, 2018).
Galbūt tokie vardai kaip Stanlis Miligramas ir Filipas Zimbardas yra labiau žinomi auditorijai, tačiau Santiago Genoves, vadinamojo ,,Acali“ eksperimento autorius, tiek į mokslo, tiek į visuomenės kolektyvinę sąmonę ilgam neįsirėžė. Prieš kalbant apie jį ir filmą „Plaustas“, aptarkime minėtų socialinių eksperimentų panašumus.
Amerikietis Stanlis Miligramas savo eksperimentą nusprendė atlikti 1961 m. Tuo metu per Berlyną driekėsi geležinė uždanga, JAV dalyvavo Šaltajame kare ir Jeruzalėje baigėsi Adolfo Eichmano teismas už veiksmus Holokausto terore bei nusikaltimus žmonijai. Šis mokslininkas bandė atsakyti į klausimą, ar Holokaustas įvyko dėl to, jog masės pakluso autoriteto nurodymams.
JAV psichologas Filipas Zimbardas savo eksperimentą vykdė panašiu metu kaip ir Santiago Genoves – 1971 m. JAV armija tuo metu kariavo Vietname, tad Zimbardas, taip pat kaip ir kiti du mokslininkai, nagrinėjo galios santykius nuasmeninto žmogaus bei statusų perspektyvoje. Šiam tikslui pasiekti pasitelkė kalėjimo struktūrą – apsauginius ir nusikaltėlius. Taip buvo atskleidžiamas tiesioginis ryšys tarp tuo metu kariaujančio pasaulio ir individų visuomenės. Visuomenės, kuri pavargo būti suvokiama tik kaip statistika ir paklusti ,,iš aukščiau“ pavestiems nurodymams.
Ne išimtis buvo ir jau minėto sociologo Santiago Genoves eksperimentas ,,Acali“, užfiksuotas švedų režisieriaus Marcus Lindeen debiutiniame filme ,,Plaustas“. Šis eksperimentas vyko aštuntajame dešimtmetyje (1973 metais). JAV kariniai daliniai vis dar buvo Vietname ir klausimas, kodėl žmonės smurtauja, atrodė aktualesnis nei kada nors anksčiau. Svarbu prisiminti, jog aštuntajame dešimtmetyje karaliavo terorizmo era, davusi ištakas XXI a. terorizmo atsiradimui: prisiminkime 1972 metų vasaros Olimpines žaidynes Miunchene, kai vienuolika Izraelio sportinės delegacijos narių buvo paimti įkaitais, o vėliau nužudyti teroristų iš Palestinos. Our world in data duomenimis, teroristinių lėktuvų užgrobimų statistika paūmėjo būtent aštuntajame dešimtmetyje. Pats Santiago Genoves ,,Acali“ eksperimentą sumąstė tada, kai skrido lėktuvu ir teroristai kėsinosi užgrobti lėktuvą. Tad jo eksperimente vienuolika išrinktųjų, peržengdami visas individualumo ribas, dalindamiesi tualetu po atviru dangumi, negalėdami net skaityti, per šimtą dienų turėjo išspręsti kariaujančio pasaulio problemą.
Eksperimente į lyderiaujančias pozicijas buvo paskirtos moterys. Įdomus faktas, jog laivo kapitonė buvo švedė Marija, pirmoji pasaulyje profesionalaus kapitono laipsnį turinti moteris. Į plausto komandą Santiago eksperimento dalyvius rinko itin kruopščiai. Skirtingų etninių, rasinių, kultūrinių, religinių normų asmenys turėjo reprezentuoti žmonijos įvairovę – pasaulio mikrokosmosą, ir atsakyti į klausimą – kaip žmonėms gyventi taikiai. Laivo įgula, už siekius išspręsti taikos pasaulyje lygtį, gavo pasveikinimą net iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, ši užmačia atrodo labiau egoistinio nei altruistinio pobūdžio. Tačiau kaip ir anksčiau minėtieji kiti du eksperimentai, taip ir šis, mums atskleidžia, kad švytuoklė dažniausiai grįžta pas šeimininką. Filme tyrimo objektu tampa pats jo sumanytojas. Taip atsitiko su Filipu Zimbardu, iš dalies – Stenliu Miligramu ir Santiago Genoves.
TKKF archyvas
Santiago Genoves, iki pat mirties 2013 metais, negalėjo apginti savo nesėkmei pasmerkto eksperimento nuo žiniasklaidos puolimo. ,,Sekso plaustas“, ,,seksualinis eksperimentas“ – mokslininkas savo užrašuose nuogąstavo, kad viešojoje erdvėje komentuojant šį tyrimą, apskritai nebuvo minimas mokslas. Kelionės plaustu pabaigoje Santiago patyrė metamorfozę: iš visą žinančio ir galinčio mokslininko jis transformavosi į vieną šio eksperimento dalyvių. Pradžioje mokslininko puoselėta tokia didi ir kilni mokslinė idėja virto keista bulvarine istorija. Bet ar tikrai?
Iš „Plausto“ dalyvių vienuoliktuko, jau tik septyni gyvi gali mums papasakoti apie tikruosius išgyvenimus, patirtus tris mėnesius keliaujant plaustu. Filme liudijame žmogaus gyvenimo evoliuciją, kur jaunystės – senatvės perskyra tampa net poetinė. Matyti vėjavaikiškus suaugusiuosius, archyvinėje medžiagoje užfiksuotą jų jaunystę ir po beveik keturiasdešimties metų kiek nostalgiškai pažvelgti į plaustą jau vėlyvoje brandoje. Šios istorijos visa eksperimento genezė liudija tai, jog plaukiant buvo smarkiai nukrypta nuo pradinio tyrimo kurso. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad šio eksperimento rezultatai mažiau svarbūs žmogaus, kaip socialinio gyvūno ir jo būties suvokimui.
Parengė Audrė Gruodytė
Filmą žiūrėkite: Rugsėjo 29 d. 20:00 val. „Romuvos“ kino salė (Kęstučio g. 62, Kaunas)