Virš Peliuko Mikio karalystės šiuo metu tvenkiasi didžiuliai debesys. „Disnėjui“ jau kelerius metus nenusiseka filmai (laimei, žaislų pardavimai bei pramogų parkai jiems dar leidžia jaustis saugiai). Dar blogiau, kiekvienas naujas filmas būna vis blogesnis nei prieš tai buvęs. Tačiau „Pixar“ padalinys „Disnėjaus“ studijoje visuomet stovėjo visa galva aukščiau. Šiaip ar taip „Pixar“ studija du dešimtmečius galėjo girtis pasiekimu, kurio neturėjo nei viena kita kino studija istorijoje, – iki 2015 m. „Pixar“ studija neturėjo nei vienos komercinės nesėkmės.
„Gerasis dinozauras“ (2015; rež. Peter Sohn) tapo pirmuoju studijos filmu, kurio pasirodymas buvo įvertintas kaip „meh“ (vertimas – nei šis, nei tas). Tuo metu dėl to niekas nepanikavo, juk studija iš eilės išleido penkiolika kultinių filmų, tad gali sau leisti vieną animaciją, kurios finansiniai rodikliai ir kritikų atsiliepimai būtų „neblogai, bet…“.
Tačiau tai tapo ženklu, kad kažkas pasikeitė, kad studija prarado kažką, kas anksčiau visada leido rasti geriausią būdą puikiai papasakoti bet kokią, net ir pačią keisčiausią ir netikėčiausią istoriją. „Surasti Dori“ (2016; rež. Andrew Stanton), „Ratai 3“ (2017; rež. Brian Fee), „Nuostabieji 2“ (2018; rež. Brad Bird), „Pirmyn“ (2020; rež. Dan Scanlon) – filmai, kurie nors ir buvo komerciškai sėkmingi (išimtis „Pirmyn“, tačiau šiam filmui koją pakišo pandemija), tačiau kritikai vis prasitardavo, kad kažko trūksta, jog šie filmai taptų „Disnėjaus“ klasikos dalimi.
Ir tada pasirodė „Šviesmetis“ (2022; rež. Angus MacLane) – pirmas „Pixar“ filmas, kuriam neabejotinai nepavyko pritraukti žiūrovų į kino sales (prarado daugiau nei šimtą milijonų dolerių) bei sužavėti kino kritikų. Tai buvo didžiulė nesėkmė, priverčianti rimtai sunerimti ne tik „Pixar“ vadovybę, bet ir „Disnėjaus“ valdžią.
Taigi, Peliuko Mikio karalystėje su nerimu buvo laukiama, kaip seksis filmui „Stichijos“ (2023; rež. Peter Sohn). Deja, blogesnius rezultatus sunku įsivaizduoti. Rašant šią recenziją jau žinoma, kad tai yra pats prasčiausias pirmo savaitgalio pasirodymas „Pixar“ istorijoje, o tarp kritikų vyksta makabriška diskusija apie tai, kuriai „Pixar“ animacijai turi atitekti blogiausio studijos filmo titulas – „Šviesmečiui“, „Gerajam dinozaurui“ ar „Stichijoms“. Bet grįžkime prie pastarojo filmo.
Kūrėjai dažnai pristato filmą „Stichijos“ kaip filmą apie imigraciją. Jo pradžioje žiūrovai pamato, kaip į Stichiškių miestą atkeliauja ugnies stichijos porelė. Tačiau mieste, kuriame gyvena vandens, oro ir žemės stichijos, ugniniai nėra šiltai sutinkami. Visgi neišsenkančio pasiryžimo vedami jie susikuria sau namus ir į pasaulį atveda savo dukrą Ugnę. Praeina pora dešimtmečių ir artėja diena, kai Ugnės tėvai išeis į pensiją, o jų įkurtą parduotuvėlę perims vienintelė dukra. Ugnei tereikia įrodyti, kad ji sugeba suvaldyti savo ugningą temperamentą.
Tą dieną, kai Ugnė yra paliekama vadovauti parduotuvėlei, viena po kitos ištinka nelaimės ir dėl to miestas grasina ją uždaryti. Vienintelė išeitis – kartu su vandens stichijos darbuotoju mėginti atrasti priežastį, kodėl į ugnies rajoną vis patenka vanduo. Ugnė įsimyli savo porininką, tačiau jis yra vandeninis – Ugnės tėvai šios stichijos ypač nemėgsta, negana to įsimylėjėliai negali vienas kito net paliesti.
Taigi, šis filmas bando papasakoti romantišką istoriją apie jauną porą, kurią skiria kultūra, socialinis statusas ir net vertybės. Tačiau, deja, tai daroma labai nesėkmingai. Pirmiausia būtina paminėti labai keistą naratyvinį sprendimą panaudoti institucinio rasimo koncepciją – ugniniai yra portretuojami kaip antrarūšiai miestiečiai, kurių ne tik kad atvirai nemėgsta kitos stichijos, tačiau net yra erdvių, kuriose jiems draudžiama pasirodyti.
Dar daugiau, ugniniai Stichiškėse gyvena uždaroje erdvėje, kuriai sunkiai rastum geresnį apibūdinimą nei getas. Būtina pabrėžti, kad pati savaime institucinio rasizmo koncepcija nėra bloga. Talentingesnių kūrėjų rankose tai galėjo būti priemonė papasakoti kažką apie mūsų pačių pasaulį. Palyginimui, „Disnėjaus“ „Zootropolis“ (2016; rež. Byron Howard ir Rich Moore) sugebėjo meistriškai pristatyti, kaip išankstiniai įsitikinimai bei stereotipai gali suskaldyti visuomenę bei sugriauti atskirus gyvenimus.
Stichiškėse pagrindinė nagrinėjama naratyvinė tematika yra paverčiama tiesmuka žinute – „rasizmas yra blogai“, tačiau tai sugebama pateikti naratyviniame pasaulyje, kuriame apsauga nuo ugninių žmonių turi prasmę. Kitaip sakant, filme kelis kartus pavaizduojama, kad ugniniai vien savo prisilietimu gali pražudyti vandeninius bei žemės stichijos gyventojus. Taigi, patys kūrėjai kažkodėl nusprendžia pavaizduoti, kad papildoma apsauga nuo ugnies stichijos asmenų yra racionalus žingsnis jų sukurtame pasaulyje. Galiausiai, filmas skiria tiek daug laiko parodyti, kaip su ugniniais žmonėmis yra neteisingai elgiamasi, tačiau pusiaukelėje, atrodo, patys apie jį pamiršta.
Stichijų pasaulio sukūrimas itin nuobodus. Jei Zootropolyje sugebama pavaizduoti, kaip miestas yra pritaikytas atskirų gyvūnų poreikiams, tai Stichiškės yra vaizduojama nuobodi Niujorko miesto versija, kur visos stichijos gyvena įprastuose butuose bei namuose. Žinoma, animacijos išpildymas yra puikus, bet kai pati idėja yra nuobodi, tai tampa tokiu beprasmiu privalumu. Panašiai, kaip turėti po ranka geriausius pasaulio šefus ir paprašyti jų iškepti kiaušinį ar išvirti ryžių.
Atskirai norisi paminėti meilės istorijos liniją. Pasakyti, kad ji buvo itin paini, būtų per švelnu. Pirmiausia filmas net kelis kartus parodo, kaip vanduo yra pražūtingas ugniniams žmonėms. Taigi, vandeninis vaikinas nėra Romeo iš priešiškai nusiteikusios didikų šeimos, bet asmuo, savo prisilietimu galintis pražudyti. Filmo pabaigoje parodoma, kad meilė nugali viską. Tačiau tai automatiškai iškelia tiek daug klausimų – ar jie yra pati pirma ugnies ir vandens stichijų pora miesto istorijoje; ar meilė paverčia juos nepavojingus vienas kito gyvybei; ar jie gali susilaukti vaikų; kas būtų, jei bučinys būtų vieną iš jų pražudęs – ar kitas sėstų į kalėjimą už žmogžudystę ir pan.
Visgi didžiausia šio filmo problema yra ta, kad jis tiesiog nesugeba įtikinti žiūrovo pamilti šių personažų. Ugnės personažas turi charizmos, tačiau tai, kad filme jos didžiausios gyvenimo problemos tris kartus radikaliai pasikečia (Aš turiu išgelbėti tėvo parduotuvę! Aš noriu būti menininkė! Aš myliu vandeninį!), neleidžia susitapatinti su ja ir norėti, kad jai pavyktų. Jos meilė vandeninis vardu Balys yra nekompetentingas, bestuburis ir didžiausias verksnys – taigi pasižymintis savybėmis, kurios vargiai ar kam nors pasirodytų patrauklios. Galiausiai filmas nesugeba prajuokinti (vos viena tikrai juokinga situacija), sujaudinti (tik viena situacija pačioje filmo pabaigoje, kai veikėjų elgesys paveikia žiūrovo emocijas) ar sužavėti (Stichiškės yra labai nuobodus pasaulis).
Prieš užbaigiant šią recenziją noriu dar kartą grįžti prie situacijos Peliuko Mikio karalystėje. Animacijos industrijos naujienlaiškiai praneša apie jaučiamą paniką tiek „Pixar“, tiek „Disnėjaus“ vadovybėje. Prarasti šimtus milijonų dolerių niekada nėra gerai, bet tai padaryti kelis kartus iš eilės yra itin blogai. Dar daugiau – prarasti beveik tris dešimtmečius turėtą „Pixar“, kaip absoliučios kokybės standarto animacijos pasaulyje, vardą yra ypač skaudu. Neseniai įvykęs masinis atleidimų vajus studijoje tikriausiai paveikė ne tik moralę, bet ir kūrybinį potencialą. Ir tai vienareikšmiškai yra tragedija, kadangi daugiau nei du dešimtmečius „Pixar“ buvo globalios kultūros dalis.
Apibendrinant, šis filmas nėra pajėgus atlaikyti jokios rimtesnės loginės analizės, o naratyvinių temų pristatymo elegantiškumas gali būti prilyginamas tik buliui stiklo parduotuvėje. Personažai yra nepatrauklūs ir žiūrovui labai sunku prisiversti sirgti už (nelabai aiškius) herojų tikslus.
Taip, animacija yra puiki, ir labai tikiuosi, kad neteks sulaukti dienos, kai „Pixar“ studijos kino filmą teks kritikuoti ir dėl prastai sukurtos animacijos. Taigi, ar verta pamatyti šį filmą kino teatre? Ne. Po poros mėnesių jis atsidurs „Disney+“ platformoje, bet net ir tuo atveju sunku teigti, kad kažką prarasite nepamatę šio filmo. „Pixar“ yra sukūrę tiek daug nuostabių filmų, gal verčiau dar kartą pažiūrėkime juos.