KPŽ archyvas
Liūdna ne dėl to, kad filmas prastas. Jei taip parašyčiau, meluočiau. Liūdna matyti nutrūkusius santykius, vienatvę, beatodairiškas ir tragikomiškas vienos pusės pastangas prarastam ryšiui atgaivinti, prisitaikėliškumą, aršumą ir kitas žmogiškas transformacijas, paskatintas siekio įsilieti į dirbtiną verslo pasaulį… Po „komiškos dramos“ etikėte slepiasi daugiau nei dvi su puse valandos besitęsiantys dviejų žmonių – tėvo ir dukters – santykių vingiai.
Filmo „Tonis Erdmanas“ režisierei Maren Ade pavyko apeiti nusistovėjusias šeimos roles ir sukurti gyvus ir tikroviškus charakterius. Be abejonės, be puikių aktorių dueto – austrų aktoriaus Peterio Simonischeko ir vokietės Sandros Hüller, žinomos iš filmo „Requiem“ (Requiem, 2006) – rezultatas būtų išėjęs visai kitoks. P. Simonischekas filme, galima sakyti, ėmėsi dviejų vaidmenų – muzikos mokytojo Vinfrydo, kuris yra Inesos (akt. S. Hüller) tėvas, ir Tonio Erdmano, koučingo specialisto. Ši profesija karjeristų aplinkai tinka, tačiau pasirinkime galima įžvelgti ironijos (beprasmės konsultacijos ir tiek!).
Vinfrydas – keistuolis, tačiau kūrybiškas, gerą ir didelę širdį turintis žmogus. Ne visi ji supranta, tačiau jo paties humoras jam veikia tarsi vaistai nuo liūdesio. Kurdama tėvo personažą M. Ade rėmėsi savo tėvo charakteriu, kuris ją įkvėpė savitu humoro jausmu ir žongliravimo įgūdžiais.
Šaltinis – nofilmschool.com
Tonis Erdmanas yra lyg Vinfrydo tamsioji pusė, lyg daktarui Džekylui ponas Haidas. Atstumiantys atsikišę dantų protezai ir tamsus perukas – tiek tereikia ir po akimirkos prieš jus stovi kitas žmogus, kurio vardą galima sieti su vienu iš amerikiečių komiko Andy Kaufmano personažų, Tony Cliftonu. Imdamasis šio vaidmens tėvas stengiasi suklijuoti byrančius santykius savais būdais arba taip, kaip moka. Tam, kad prajuokintų (nors ne visada pavyksta), kad viską būtų galima pradėti iš naujo (nors Ines iš pradžių to nesupranta), ir kad parodijuodamas Ines gyvenimą parodytų savo nuomonę.
Kino kūrėja neatskleidžia santykių priešistorės, kodėl Vinfrydas išsiskyręs (gal būtent tai paveikė jo dukrą?), o Ines bet kokia kaina siekia įsiveržti į vyrų pasaulį ir jame lyderiauti. Tokiu būdu ji neteisia ankstesnių poelgių, neanalizuoja motinos ir tėvo santykių, o dėmesį sutelkia į dvi asmenybes dabartyje. Nors atrodo, kad abu veikėjai visiškai skirtingi, tačiau juos vienija vienatvė. Vienatvės šešėlis Vinfrydą aplanko gana greitai, kai pianino pamokų lankymą nutraukia jo mokinys, o vėliau miršta jo senukas šuo. Todėl ieškoti šilumos jis išvyksta pas dukrą į Rumuniją.
Ines vienatvės nejaučia, nes visas jos gyvenimas sukasi aplink darbą. Šalia jos rimto, kostiumėliais apvilkto verslo pasaulio tėvas atrodo lyg klounas, tačiau greitai pamatome, kad Ines gyvenimas iš tikrųjų yra tuščias, o kasdienybė kupina apsimetinėjimo, prisitaikėliškumo ir aršios konkurencijos. Dviejų skirtingų kartų atstovus skiria praraja. „Ar tu tikrai esi žmogus?“ – Vinfrydas klausia savo dukters. Vokiečių viduriniosios klasės atstovo tėvo turimi idealai ir vertybės atsiradę po Antrojo pasaulinio karo ir 8-ajame dešimtmetyje gimusios dukters nesutampa. Žvelgiant iš Ines perspektyvos, Vinfrydo idealai pasenę, naivūs ir per daug paprasti šiems laikams.
Šaltinis – puremzine.com
Lūžis filme įvyksta, kai duktė priima persirengusio tėvo pasiūlytas taisykles ir įsitraukia į žaidimą. Ji pradeda elgtis kitaip. Nuo tada filmo siužetas pradeda rutuliotis kur kas greičiau. Vienas iš ryškiausių epizodų (jų yra ir daugiau) yra vėlyvų pusryčių vakarėlis jos gimtadienio proga, kai ji netikėtai svečius pasitinka nuoga. Savitas humoro jausmas yra arba Ines kraujyje, arba nesunkiai užkrečiamas.
Kanų sensacija tapęs filmas „Tonis Erdmanas“ – trečias pilnametražis filmas M. Ade karjeroje. Pirmasis jos filmas, „Miškas medžiams“ (The Forest for the Trees), pasirodė 2003-aisiais. Dėl prieš 7-rius metus sukurto filmo „Visi kiti“ (Everyone Else, 2009) ji tapo žinoma nedideliam ratui kino mėgėjų. Nuo to laiko ji dirbo prodiusere ir augino vaikus.
Nors Kanų kino festivalyje „Tonis Erdmanas“ liko be konkursinės programos apdovanojimų, tačiau filmą pamatyti tikrai verta ir pasijuokti iš to, dėl ko skauda.
Filmo anonsas:
