Šaltinis – zuts.wordpress.com
Atmintis – asmeninė, kolektyvinė, prarasta, atrasta, išsaugota, pavogta – dažnai kino kūrėjus intriguojanti tema. Tiek mokslinės fantastikos žanro kūriniai, tiek istoriniai bei asmenines dramas nagrinėjantys darbai kelia vaizduotę provokuojantį klausimą – kas yra ir koks būtų žmogaus gyvenimas be atsiminimų? Kino juosta neretai keičia dienoraščius, fiksuoja, įamžina, įkalina žmogaus prisiminimus. Kartu kinas, kaip ir kitos masinės kultūros formos, kuria alternatyvią, asmeniškai patiriamą istorinių įvykių, kuriuose žmogus pats nedalyvavo, atmintį, kultūrologės Alison Landsberg pavadintą „protezine atmintimi“. Šįkart pristatome septynis atminties fenomeną tyrinėjančius filmus.
1. „Pomirtinis gyvenimas“ (After Life), 1998 m., rež. Hirokazu Koreeda
Jei iškeliaudamas amžinybėn galėtum pasiimti vieną vienintelį prisiminimą? Koks jis būtų? Ar vieta, kurioje pamirši visa tai, kas buvo bloga, ir prisiminsi tik tai, kas buvo gera, ir yra tikrasis rojus? Kamerinis, grakščiai ir paprastai gilius filosofinius klausimus gvildenantis japonų režisieriaus kuriamas kinas akimirksniu įtikina. Žiūrovas natūraliai pasiduoda neskubiai pasakojimo tėkmei, kartu su be galo skirtingais – paprastais, ekscentriškais, pasimetusiais, įsimylėjusiais – veikėjais nuklysdamas savų ir svetimų prisiminimų takais.
2. „Amžinybė ir diena“ (Eternity and a Day), 1998 m., rež. Theo Angelopoulos
Auksinę Kanų kino festivalio palmės šakelę laimėjusio filmo pagrindinis veikėjas – sunkiai sergantis poetas – paskutines dienas leidžia klajodamas po prisiminimų peizažus. Asmeniški prisiminimai susilieja su kolektyvinės sąmonės vaizdiniais, buities detalės pinasi su metafizika ir mitologija, ištirpsta erdvės ir laiko ribos, diena susilieja su amžinybe.
3. „Memento“, 2000 m., rež. Christopher Nolan
Kaip reikėtų gyventi, jei kas dieną turėtum sukurti save iš naujo, iš odoje įrašytų priminimų ir saujelės polaroido nuotraukų? Ar sugebėtum siekti vieno vienintelio, į priekį nenuilstamai genančio tikslo – keršto? Ar kerštas turi prasmę, jei negali prisiminti skriaudos, jei net neprisiminsi atpildo momento?
4. „Žmogus be praeities“ (The Man Without a Past), 2002 m., rež. Aki Kaurismäki
Tai humaniškas, melancholiškas, stoiškai šmaikštus pasakojimas apie vyriškį, po galvos traumos patiriantį amneziją ir turintį pradėti gyvenimą nuo nulio. Be pinigų, prisiminimų, namų, net be batų. Filmas užburia nesentimentaliu, visuomenės paribiuose besiskleidžiančios draugystės, meilės, solidarumo ir, žinoma, rokenrolo grožiu.
5. „Žemuogių pievelė“ (Wild strawberries), 1957 m. rež. Ingmar Bergman
Pagyvenęs profesorius Isakas Borgas vyksta automobiliu iš Stokholmo į Lundą atsiimti garbės daktaro apdovanojimo. Tai nerimo, kaltės, kartėlio ir abejonės paženklinta kelionė prisiminimų takais, vedanti į ramybę bei iš naujo atrastą susitaikymą su savo gyvenimu.
6. „Paryžius, Teksasas“ (Paris, Texas), 1984 m., rež. Wim Wenders
Išeiti, išnykti, išbarstyti save plynėse ir dykrose. Pamiršti save ir savo gyvenimą, kurio nebegali gyventi. Kai žiūrovas pirmą kartą pamato Trevį, atrodo, jog vyras nieko neprisimena apie ankstesnį savo gyvenimą. Po truputį ima aiškėti, jog tai nėra fizinės traumos pasekmė, bet savotiškas pasirinkimas. Trevio drama nėra išskirtinė, sukrečianti, spaudžianti žiūrovų ašaras. Tai itin asmeniška netekties, kaltės ir atsakomybės prisiėmimo istorija.
7. „Visa pasaulio atmintis“ (Toute la mémoire du monde), 1956 m., rež. Alain Resnais
Laiko ir atminties temos ženklina didelę dalį legendinio prancūzų režisieriaus Alaino Resnais kūrybos. „Visa pasaulio atmintis“ – grakšti, poetiška dokumentinė esė apie knygų šventovėje – Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje – saugomą žmonijos istoriją.
