Šaltinis – uk.filmtrailer.com
Kalėjimų būna įvairiausių – salos, pilys, karo belaisvių stovyklos bei senos geros belangės. Priežastys, dėl kurių netenkama laisvės taip pat skiriasi – nusikaltimai, kvailumas, paprasčiausias atsitiktinumas ar nesėkmė. Dauguma įkalintųjų stengiasi legaliais ir nelegaliais būdais atgauti laisvę, kitiems tenka ją po truputį prisijaukinti, o kai kurie iš viso mieliau grįžtų į šiltą jaukią vienutę – užtenka prisiminti komiškas Charlie Chaplino Valkatos herojaus pastangas. Kaip bebūtų, apribojus žmogaus laisvę nutinka daug keistų dalykų, atsiskleidžia dramatiški ir absurdiški žmogaus būties aspektai ir visus juos regime sukrečiančiame, jaudinančiame, priverčiančiame susimąstyti, o kartais ir šyptelėti kine.
- „Didžioji iliuzija“ (La Grande Illusion) 1937 m., rež. Jean Renoir
Vienu geriausių kino istorijoje laikomas filmas pasakoja į vokiečių nelaisvę papuolusių prancūzų karininkų ir jų pabėgimo istoriją. Pirmasis pasaulinis karas. Pasaulis keičiasi, Europos veidas tuoj taps neatpažįstamas. Senosios vertybės, tarp kurių – džentelmeniškumas, aristokratiškumas, abipusė pagarba net ir stovint priešingose barikadų pusėse, net vienam laikant kito gyvybę savose rankose, nueis užmarštin. Tai itin humaniškas, nacionalizmą kritikuojantis ir karo beprasmybę atskleidžiantis pasakojimas.
- „Alkis“ (Hunger), 2008 m., rež. Steve McQueen
Filmas supažindina su Šiaurės Airijoje vykusiu 1981 metų kalinių bado streiku, kurio metu iki mirties badavo dešimt terorizmu kaltinamų airių respublikonų, reikalaujančių grąžinti jiems politinių kalinių statusą. Tarp jų buvo ir Bobby Sands (Michael Fassbender), bado streiko metu išrinktas parlamento nariu. Pirmasis ilgametražis britų režisieriaus Steve‘o McQueeno darbas nepriekaištingai išvengia primityvių skirstymų į gerus ir blogus, aukas ir persekiotojus, teroristus ir kankinius, atskleisdamas abiejų pusių brutalumą ir žmogiškumą.
- „Nuteistasis mirti pabėgo“ (Un condamné à mort s’est échappé ou Le vent souffle où il veut) 1956 m., rež. Robert Bresson
Kaip galima suprasti iš, ko gero, tiesmukiškiausio kino istorijoje pavadinimo, filme pasakojama pabėgimo iš Lijone įkurtos nacių karo belaisvių stovyklos istorija. Tikrosios kino kalbos ieškantis, neutralaus tono, asketiškų meninių išraiškos priemonių, į detales, judesius, gestus orientuotas Bressono filmų stilius hipnotizuoja ir prikausto žiūrovo dėmesį be jokių pigių triukų, distrakcijų bei dirbtinai įtampą kuriančių kinematografinių blizgučių.
- „Moteris smėlynuose“ (Woman in the Dunes), 1964, rež. Hiroshi Teshigahara
Entomologas mėgėjas atvyksta į nuošalų pajūrį ieškodamas neatrastos vabzdžių rūšies. Praleidęs paskutinį autobusą vyriškis susiduria su itin svetingais vietiniais gyventojais, pasiūlančiais jam nakvynę smėlio dauboje įsikūrusios vienišos moters namuose. Kitą dieną jis suvokia, jog pateko į spąstus. Tam, kad gyvenvietė nebūtų užpustyta, moteris ir visas kaimas kiekvieną naktį yra priversti kasti smėlį. Iš šio nuolat pustomo kalėjimo ištrūkti įmanoma tik iš viršaus nuleidžiamomis virvinėmis kopėčiomis. Pagal Kobo Abės romaną pastatytame filme dera realizmas ir simbolika, keliami egzistenciniai klausimai apie gyvenimo prasmę ir bauginančią jo beprasmybę. Viską persmelkia negailestingas smėlis ir kone fiziška žmogaus bejėgiškumo pajauta, šiugždanti apie tai, jog galbūt toks dalykas kaip laisvė apskritai neegzistuoja ir vienas kalėjimas nedaug tesiskiria nuo kito.
- „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption), 1994 m., rež. Frank Darabont
„Grotoms užsitrenkus, suvoki, jog tai virto realybe. Senasis tavo gyvenimas nušluojamas akimirksniu. Nieko nebelieka, tik visas pasaulio laikas, skirtas apmąstymams.“
Tai filmas, pasakojantis apie dviejų kalinčių vyrų draugystę, ištikimybę, kantrybę ir net sunkiausiomis aplinkybėmis išliekantį žmogaus gebėjimą išsaugoti viltį.
- „Už įstatymo ribų“ (Down by Law) 1986 m., rež. Jim Jarmusch
Didžėjus Zackas (Tom Waits), suteneris Jackas (John Lurie) ir italas turistas Roberto (Roberto Benigni) itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms atsiduria vienoje kalėjimo celėje. Nelaimėliai pykstasi, taikosi, pasprukę iš įkalinimo įstaigos klajoja po Luizianos pelkes ir kepa laukinius triušius. „Tai koliažas, sudėliotas iš senų gangsterių filmų, senų bliuzo dainų ir senų kalėjimų istorijų“, – apie filmą rašė Rogeris Ebertas. Sveiki atvykę į gražią, melancholišką ir švelniai absurdišką Jarmuscho filmų visatą.
- „Starred Up“, 2014 m., rež. David Mackenzie
Nesuvaldomas, smurtaujantis devyniolikmetis Ericas Love „paukštinamas“ pareigose – perkeliamas į suaugusiųjų kalinimo įstaigą, kurioje sutinka nuo penkių metų nematytą savo tėvą ir užmezga trapų ryšį su socialiniu darbuotoju, vedančiu grupinės terapijos užsiėmimus. Tai įtemptas, realistiškas, nuo pirmų iki paskutinių kadrų pagaunantis ir nepaleidžantis filmas, išsiskiriantis įtaigia charakterio studija, perteikta puikios Jacko O’Connello vaidybos.
