fbpx
Geri filmai, Topai

Top 7. Filmai apie nimfetes

Kadras i6 filmo „Lolita“ Šaltinis - reelinsights.co.uk
Kadras i6 filmo „Lolita“
Šaltinis – reelinsights.co.uk

„Tarp devynerių keturiolikos metų mergaičių pasitaiko tokių, kurios kai kuriems apžavėtiems keliauninkams, dukart arba daug kartų vyresniems už ją, atskleidžia savo tikrąją esmę – ne žmogiškąją, o nimfiškąją (t. y. demoniškąją); ir tas mažąsias išrinktąsias siūlau vadinti nimfetėmis“, – taip V. Nabokovo „Lolitoje“ nimfetes apibūdino Humbertas. „Lolitos sindromą“ yra nagrinėjęs ne vienas garsus kino kūrėjas, tad šį kartą žvilgtelėkime į jų studijas šia tema.

1. „Meilužis“ (L’amant / The Lover), 1992 m., rež. Jean-Jacques Annaud

Keista vyriška skrybėlė, lengvutė vasarinė suknelė, nusidėvėję bateliai, nerūpestingai skaičiai raudona spalva pasidažytos lupos. Ji – ryžtinga bei smalsi prancūzaitė, jaunutė penkiolikmetė, karštame Saigone sutikusi prabangų kostiumą vilkintį daugiau negu dvigubai už save vyresnį kiną.

Jean-Jacqueso Annaud pasirinktas pasakojimo būdas bei neįtikėtinas dėmesys detalėms paverčia atsitiktinius žvilgsnius bei pirštų prisilietimus ne mažiai jausmingais negu gausias erotines filmo scenas. Pagal to paties pavadinimo Marguerite Duras romaną nufilmuotoje juostoje net elegantiškiau negu „Lolitoje“ nagrinėjama meilės ir geismo samplaika. Jokios patetikos, sentimentalumo ar nostalgijos, tik trumpi susitikimai šaltame bei tamsiame viešbučio numeryje.

2. „Mielas vaikas“ (Pretty Baby), 1997 m., rež. Louis Malle

Louis Malle‘is pasižymėjo ypač delikačiu požiūriu net į labiausiai provokuojančias temas. Kažkokiu būdu jis sugebėdavo likti nuošalyje skandalų, kuriuos sukeldavo jo filmai. Ne išimtis ir ši juosta, atskleidžianti Naujajame Orleane esančio viešnamio kasdienybę. Pagrindinė herojė – dvylikametė Vajolet, kurią įkūnija jaunutė Brooke Shields – nepaprastai mielas vaikas, užaugęs būtent tame viešnamyje ir nežinantis kitokio gyvenimo už jo ribų. Ji nuoširdžiai žavisi savo seksualia, prostitute dirbančia motina, kurią vaidina ne mažiau įsimintina Susan Sarandon.

3. „Kler kelis“ (Le genou de Claire / Claire’s Knee), 1970 m., rež. Eric Rohmer

Vidutinio amžiau intelektualas Žeromas įsitikinęs, kad sugeba kontroliuoti savo jausmus, tačiau atostogų metu jaunystės draugė supažindina jį su keturiolikos metų Lorą. Iš pradžių jos rodomas dėmesys Žeronimą linksmina, kol jis pats nepradeda kažko jausti.

4. „Patėvis“ (Beau-père / Stepfather), 1981 m., rež. Bertrand Blier

Šioje Bertrando Blier juostoje Patricko Dewaere‘o vaidmenį atliekantis Remis daug infantilesnis negu jo keturiolikmetė įdukra. Praradusi savo motiną Marion pradeda mąstyti apie savo seksualumą, o visus savo jausmus nukreipia į tokį pat praradimą išgyvenusį jos patėvį. Verta paminėti, kad ją įkūnijusi aktorė Ariel Besse iš tikrųjų įsimylėjo Patricką Dewaere‘ą, o po jo savižudybės visam laikui pasitraukė iš kino industrijos.

5. „Pasileidėlė“ (L’effrontée / Impudent Girl), 1985 m., rež. Claude Miller

https://www.youtube.com/watch?v=8dTuNxjMEYY

Pasikvietęs Charlotte Gainsbourg atlikti pagrindinį vaidmenį juostoje „Pasileidėlė“, François Truffaut mokinys Claude‘as Milleris atvėrė jai duris į kino pasaulį. Šis vaidmuo atnešė būsimai Larso von Trierio numylėtinei „Cezario“ apdovanojimą kaip perspektyviausiai metų aktorei ir įsitikinimą, kad nuo to laiko, ją dažnai matysime didžiuosiuose ekranuose.

6. „Lolita“ (Lolita), 1962 m., rež. Stanley Kubrick

Vargu, ar bent vienai „Lolitos“ ekranizacijai pavyko prilygti romanui, tačiau neabejotinai tiek paslaptinga Stanley Kubricko, tiek dramatiška Adriano Lyne‘o ekranizacija turi savo gerbėjų.

7. „Baltos vestuvės“ (Noce blanche / White Wedding), 1989 m., rež. Jean-Claude Brisseau

Septyniolikmetės Matildos tėvas gyvena Paryžiuje, motina nuolat bando nusižudyti, broliai kenčia dėl priklausomybės nuo narkotikų, o pačiai jai anksčiau yra tekę užsidirbti prostitucija. Dėl kažkokių sunkiai paaiškinamų priežasčių ja susižavi vedęs, jau penktą dešimtmetį perkopęs filosofijos profesorius. Nors ne visų herojų poelgių motyvai iki galo aiškūs, Vanessa‘os Paradis debiutas, be abejonės, įsimena.

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.