Šaltinis – tumblr.com
Psichopatai – egocentriški, stokojantys empatijos, lengvai manipuliuojantys kitais, šaltakraujai, nepatiriantys kaltės jausmo, kartais spinduliuojantys tamsia charizma, bet dažniausiai atstumiantys, gąsdinantys, keliantys pasibaisėjimą, bet – nepaneigsi – visad įsiminti veikėjai. Juos smalsu išvysti kino ekranuose, tačiau būtų kur kas mažiau linksma sutikti realiame gyvenime. Supažindiname su spalvingu kinematografiniu psichopatų spektru ir linkime, kad jūsų keliai su jais niekada nesusikirstų.
- „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange), 1971 m., rež. Stanley Kubrick
Tiek Stanley Kubrickas, tiek ir Anthony Burgessas, pagal kurio knygą pastatytas filmas, sulaukė nemažai priekaištų dėl neva glorifikuojamo smurto, mėgavimosi beprasmiu, estetizuotu žiaurumu. Aleksiukas – vienas ryškiausių ir spalvingiausių blogio įsikūnijimų kinematografinėje istorijoje – muša, prievartauja, žemina ir žudo žmones lengva ranka, be mažiausios sąžinės graužaties, atsainiai, su kone filosofišku polėkiu. Tačiau tik itin neatidus ir nekritiškas žvilgsnis gali palaikyti šį filmą neatsakinga smurto apologija. Juostoje, kaip ir knygoje, keliami fundamentalūs klausimai apie blogio prigimtį, individo laisvės rinktis (net kai renkamasi blogį) ir teisės atimti šią galimybę socialinio stabilumo vardan, dilemas.
- „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet), 1986 m., rež. David Lynch
Apgaubta šaltos neoninės šviesos, naktiniame klube liūdnų akių moteris dainuoja: „Ji vilkėjo mėlynu aksomu, mėlynesnės nei aksomas buvo jos akys…“ Tačiau, grįžusi namo, nusiėmusi peruką, Dorotė Valens (Isabella Rossellini) tampa motina ir žmona, netekusia vaiko ir vyro, pagrobtų isteriško psichopato Franko Bootho (Dennis Hopper). „Aš privalau vaidinti Franką Boothą, nes aš esu Frankas Boothas,“ – pareiškė Lynčui paskambinęs Dennis Hopperis. Drąsus prisipažinimas, nes Davido Lynčo nenuviliančios vaizduotės vaisius lieka vienu labiausiai nerimą ir pasibaisėjimą keliančių psichopatų kino istorijoje.
„Mėlynas aksomas“ – kultiniu tapęs filmas, įtvirtino Lynčo kaip keisto, perversiško, bet neabejotinai išskirtinio kino kūrėjo reputaciją. Tai filmas, kurį galima skaityti kaip postmodernistinį tekstą, nagrinėti gausias nuorodas į Froido ir Lacano psichoanalitines teorijas, ieškoti sąsajų tiek su Edipo mitu, tiek ir su Victoro Flemingo „Ozo šalies burtininku“ (The Wizard of Oz, 1939). Žiauriame, poetiškame, ironiškame filme-sapne atskleidžiama butaforinė banalaus archetipinio Amerikos miestelio idilė, kontrastai tarp normalumo ir nenormalumo, socialinės tvarkos ir anarchijos, romantiškos meilės ir iškreiptos aistros, susipynusių ir visada egzistuojančių šalia vienas kito.
- „Smagūs žaidimėliai“ (Funny Games), 1997 m., rež. Michael Haneke
Baltais rūbais ir pirštinėmis pasipuošę jaunuoliai metodiškai, pabrėžtinai mandagiai, kone rafinuotai kankina ir terorizuoja bejėgę šeimą. Tuo pačiu – ir žiūrovą. Pasak Hanekės, šis filmas nėra reikalingas tiems, kurie atsistos ir išeis iš kino salės. Jis reikalingas tiems, kas pasiliks. Jis atgręžia veidrodį į publiką ir tie, kurie drįsta žvilgtelėti, dažnai išsigąsta to, ką išvysta. Ne visi vienodai teigiamai vertina režisieriaus pastangas eksperimentuoti su žiūrovais kaip su laboratorijos gyvūnais, provokuojant, tikrinant jų moralines ribas. Tai vienas iš tų filmų, kurie iš principo negali nekelti dviprasmiškų jausmų.
- „Amerikos psichopatas“ (American Psycho), 2000 m., rež. Mary Harron
Dar viena kontraversiškos knygos adaptacija, virtusi kandžia satyra apie tuščią Volstryto pasaulį, kuriame galėtum nužudyti kitą žmogų vien dėl to, kad jo prašmatnesnė vizitinė kortelė. Patrikas Beitmanas, simpatiškas, elegantiškas, obsesiškai išvaizda besirūpinantis ir abejingai žmones žudantis psichopatas. O gal visas šis stilingai taškomas kraujas tėra jo menkavertės savivertės pagimdyta fantazija? Tai filmas apie patetiškus žmones gyvenančius pasaulyje, kuriame išorė yra viskas, o turinys, substancija – niekas.
- „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (We Need to Talk About Kevin), 2011 m., rež., Lynne Ramsay
Filmai, pasakojantys apie psichopatus ne taip jau dažnai kelia klausimus apie tai, kaip jų veiksmai paliečia jų artimųjų gyvenimus. „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ išvystame ne tik šiurpą keliantį šaltakrauju žudiku virstančio jaunuolio portretą, bet ir prisiliečiame prie sudėtingų, nepatogių klausimų apie motinystę, kaltę, atsakomybę, depresiją bei destruktyvų visuomenės primetamų moteriškumo/motiniškumo stereotipų potencialą. Sudėtingi, daugiasluoksniai, klišių išvengiantys charakteriai suteikia filmui kraupaus įtaigumo.
- „Abejonės šešėlis“ (Shadow of the Doubt), 1943 m., rež., Alfred Hitchcock
Ne vienas įtampos meistro herojus kuo puikiausiai galėtų pelnyti vietą šiame „šlovingame“ sąraše. Visų pirma, nedviprasmiškai psichopatu pačiame filmo pavadinime įvardintas Normanas Beitsas. Tačiau šįkart siūlome susipažinti su iš pirmo žvilgsnio kur kas simpatingesniu Čarliu, sudrumsčiančiu mažame idiliškame Amerikos miestelyje gyvenančios šeimos nuobodžią kasdienybę.
- „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths), 2012 m., rež. Martin McDonagh
Kas nutinka, kai įdedi skelbimą, kviečiantį psichopatus duoti interviu? Tiesiog negalėjome neįrašyti šio filmo septintoje šio sąrašo vietoje. Juokingas, pašėlęs, autoironiškas pastišas. Kaip visada nenuvilia mambo šokantys Colino Farrello antakiai, čiuožtelėjęs Tomo Waitso personažas (serijinis žudikas, besispecializuojantis kitų serijinių žudikų žudyme) ir visi kiti spalvingi veikėjai.
